Popiežius trečiadienį iš Vatikano rūmų bibliotekos transliuotoje katechezėje tęsė ciklą apie maldą, kvietė su juo pažvelgti, kaip Jėzaus dėka malda mus atveria begalinei Dievo meilės jūrai – Švč. Trejybei: Dievui Tėvui, Sūnui ir Šv. Dvasiai.
Popiežius pažadėjo pratęsti katechezę apie maldą į Švč. Trejybę po savaitės, kitoje trečiadienio bendrojoje audiencijoje, po jo apaštališkosios kelionės į Iraką, kuri prasidės šį penktadienį, kovo 5 dieną, ir tęsis iki pirmadienio, kovo 8 dienos.
Jėzus mums atvėrė dangaus vartus, kelią ryšiui su Dievu. Apaštalas Jonas sako, jog „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn1, 18). Mes iš tiesų nežinojome, kaip reikia melstis, kokie žodžiai, jausmai priimtini Dievui, kaip į jį kreiptis. Popiežius prisiminė, jog katechezėse apie maldą buvo daug kartų minimas mokinių kreipimasis į Jėzų, kad išmokytų, kaip melstis. Už šio jų prašymo slypi visos žmogaus dvejonės, pakartotini ir dažnai nepavykę bandymai kreiptis į Kūrėją.
Ne visos maldos vienodos ir ne visos naudingos, Dievas galbūt kartais nėra patenkintas mūsų maldomis, o mes to net nepastebime. Tačiau Dievas žvelgia į žmogaus rankas: reikia ne jas plauti, kad būtų švarios, bet susilaikyti nuo blogų darbų. Apie tai šv. Pranciškus „Saulės giesmėje“ sako: „Joks žmogus nėra vertas Tave minėti“.
Galbūt patį jautriausią mūsų nesugebėjimo melstis pavyzdį davė romietis šimtininkas iš Mato evangelijos, kartą kreipęsis į Jėzų, kad išgydytų jo sergantį tarną (Mt 8, 5–13). Jis buvo ne žydas, o neapkenčiamos okupacinės kariuomenės karininkas. Tačiau labai susirūpinęs tarno sveikata jis išdrįso ištarti: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks“. Tai ta pati frazė, kurią kartojame ir mes per kiekvienas Mišias. Kalbėtis su Dievu yra malonė, o mes nesame to verti, negalime reikšti pretenzijų, sulig kiekvienu žodžiu, kiekviena mintimi šlubuojame... Bet Jėzus yra durys, kurios mus atveria dialogui su Dievu, sakė Pranciškus.
Jis pakartojo vieną iš dažniausiai girdimų žmonių keliamų klausimų: „Kodėl žmogus turėtų būti Dievo mylimas?“ Esą tam nėra aiškių priežasčių... Beje, daugumos mitologijų dievybės nesirūpina žmogaus reikalais. Kai kurie filosofai tvirtina, kad Dievas gali galvoti tik apie save. Greičiausiai tai mes, žmonės, bandome sukilninti dievybes, kad joms įsiteiktume. Dėl to mums reikia religijos, kad be perstojo aukotume aukas ir maldas nebyliam ir abejingam Dievui. Tačiau dialogo nėra. Tik Jėzus, o prieš jį Mozė ir Šventasis Raštas mums atvėrė kelią į dialogą su Dievu.
„Niekada nebūtume išdrįsę įtikėti žmogų mylintį Dievą, – kaip gi gali būti kad Dievas myli mane?! – jei nebūtume pažinę Jėzaus. Susitikimas su Jėzumi mums tai atskleidė. Tai, ką girdime palyginime apie gailestingąjį tėvą arba palyginime apie ganytoją, išeinantį ieškoti paklydusios avies (Lk 15) yra skandalas. Skandalas“, – pakartojo Pranciškus. Tokių pasakojimų nebūtume galėję suvokti nei suprasti, jei nebūtume sutikę Jėzaus. Kuris Dievas pasiryžtų mirti už žmones? Kuris Dievas myli be paliovos ir kantriai, be pretenzijų, kad ir jis būtų pamiltas? Kuriam Dievui priimtinas didžiausias akibrokštas jam nedėkingo sūnaus, kuris prašo jam skirti palikimą anksčiau laiko, o paskui, palikęs namus, jį visą iššvaisto?
Jėzus mums atskleidžia Dievo širdį. Jėzus savo gyvenimu šitaip mums parodo, iki kiek Dievas yra Tėvas. Tam Pater nemo – „nėra kito tokio Tėvo“. Dievo tėvystė reiškia artumą, atjautą, švelnumą, – neužmirškime šių žodžių, jie apibūdina Dievo būdą: artumas, atjauta, švelnumas. Mes vargiai ir tik iš tolo įsivaizduojame meilę, kurios yra kupina Švenčiausioji Trejybė, ir koks begalinis gerumas jungia Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Rytų krikščionių ikonos kažkiek leidžia nutuokti apie šį slėpinį, kuris yra visos visatos pradžia ir džiaugsmas, patikino popiežius Pranciškus.
Mums sunku patikėti, kad šioji didžiulė dieviškosios meilės banga pasiekė ir mūsų žmonijos krantą, kad mes esame tikslas meilės, kuriai nėra lygios šioje žemėje. Mums tai suprasti padeda Katalikų Bažnyčios katekizmas, sakantis, kad „kelias, kuriuo Šventoji Dvasia mus veda, mokydama melstis Dievui, mūsų Tėvui, yra šventoji Jėzaus žmogystė“. Tai mūsų tikėjimo malonė. Mes tikrai negalėjome tikėtis kilnesnio pašaukimo: Jėzaus žmogystė suteikė mums galimybę gyventi Švenčiausioje Trejybėje. Jis atvėrė mums Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios meilės slėpinio duris!“
Prieš suteikdamas palaiminimą bendrosios audiencijos dalyviams, virtualiai dalyvavusiems susitikime, popiežius lotyniškai su visais sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą, kuri buvo paminėta šio trečiadienio katechezėje, ir pasveikino kalbines tikinčiųjų grupes. Popiežius vienus paragino gavėnios laikotarpiu kiekvieną dieną skirti laiko ilgesnei ir gilesnei maldai, kad Velykas galėtume pasitikti Šventosios Dvasios nuskaidrintomis ir atnaujintomis širdimis, prašė neužmiršti sakramentų, vykdyti pasninką ir meilės darbus, kad visi galėtų dar stipriau pajusti ir išgyventi Tėvo gailestingąją meilę, kurią mums apreiškė Sūnus ir paskleidė Šventoji Dvasia. Pranciškus taip pat prisiminė Bažnyčioje švenčiamus Šv. Juozapo metus, padrąsino jį pagerbti – Šv. Juozapo globa yra kasdienė, diskretiška, paslėpta. Visi mes su savo artimaisiais galime kliautis juo sunkumo momentuose kaip savo užtarėju, rėmėju ir vadovu, kad niekuomet neišsisemtų tikėjimo ir džiaugsmo aliejus, trykštantis iš bendrystės su Dievu kupino gyvenimo. (SAK / Vatican News)
