Popiežius Pranciškus išvyksta į sunkiausią ir svarbiausią savo pontifikato kelionę: artumas krikščionims, parama karų ir terorizmo nusiaubto krašto rekonstrukcijai, broliams musulmonams ištiesta ranka. Pildosi Jono Pauliaus II svajonė, vedamajame rašo Andrea Tornielli, „Vatican News“ vyriausiasis redaktorius.
Krikščionys irakiečiai popiežiaus laukia jau dvidešimt antrus metus. 1999 metais šv. Jonas Paulius II numatė trumpą, tačiau reikšmingą piligrimystę į Chaldėjų Urą, kaip pirmąjį jubiliejinės kelionės po išganymo vietas etapą. Jis norėjo pradėti nuo Abraomo, kurį žydai, krikščionys ir musulmonai pripažįsta savo tėvu. Daug kas tuometiniam popiežiui lenkui to nepatarė, prašė jo atsisakyti kelionės, kuri rizikavo sustiprinti po pirmojo Golfo karo vis dar valdžiusio Saddamo Husseino pozicijas. Tačiau popiežius Vojtyla ėjo savo keliu, nepaisant pastangų jį atkalbėti, ypač iš Jungtinių Amerikos Valstijų pusės. Tačiau galų gale ši trumpa išimtinai religinio pobūdžio kelionė neįvyko dėl Irako prezidento prieštaravimo.
1999 metais šalis jau buvo parklupdyta ant kelių kruvino karo su Iranu (1980–1988) ir tarptautinių sankcijų po invazijos į Kuveitą ir pirmojo Golfo karo. Tuo metu krikščionių skaičius Irake buvo tris kartus didesnis už dabartinį. Neįvykusi Jono Pauliaus II kelionė liko atvira žaizda. Popiežius Vojtyla pasisakė prieš antrąją Vakarų karinę operaciją šalyje, žaibišką 2003 metų karą, kuris baigėsi Saddamo režimo nuvertimu. Kovo 16 dienos „Viešpaties angelo“ maldos susitikime jis pasakė:
„Norėčiau priminti Jungtinių Tautų valstybėms narėms, ypač priklausančioms Saugumo tarybai, kad jėgos panaudojimas yra paskutinioji priemonė, kuri taikoma išnaudojus visas taikias galimybes, pagal gerai žinomus pačių JT Chartijos principus.“ O po „Viešpaties angelo“ maldos jis maldavo: „Aš priklausau tai kartai, kuri patyrė Antrąjį pasaulinį karą ir išgyveno. Mano pareiga visiems jaunuoliams ir jaunesniems už mane, neturintiems tokios patirties, pasakyti: „Karui – daugiau niekada!“, kaip sakė Paulius VI savo pirmajame apsilankyme Jungtinių Tautų Organizacijoje. Turime dėl to padaryti viską, kas įmanoma!“
Bet jis nebuvo išgirsta jaunesnės kartos, karas buvo pradėtas ir nesugebėta sukurti taikos. Pasikėsinimais, bombomis, naikinimu Irakui smogė terorizmas. Socialinis audinys suiro. 2014 metais šalyje įsitvirtino ISIS paskelbta vadinamoji „Islamo valstybė“. Vėl nusirito griovimų, persekiojimų, smurto banga, kovose Irako žemėse dalyvaujant regioninėms ir tarptautinėms galybėms. Atsirado dar daugiau savivaliaujančių ginkluotų grupuočių. Už visa tai mokėjo, įskaičiuojant daug žmonių gyvybių, bejėgė populiacija, padalinta pagal etninę ir religinę priklausomybę.
Kai žvelgiame į situaciją Irake, kone ranka galime paliesti popiežiaus Pranciškaus žodžių, kuriuos jis norėjo įrašyti į paskutiniąją savo encikliką „Fratelli tutti“, konkretumą ir realizmą:
„Nebegalime galvoti apie karą kaip sprendimą, nes rizika, ko gero, visada bus didesnė už hipotetinę naudą, kuri jam teikiama. Tokios tikrovės akivaizdoje šiandien labai sunku vis dar remti racionalius kriterijus, atsiradusius bėgant amžiams, leidžiančius kalbėti apie vadinamąjį teisingą karą. Karui – niekada daugiau! Kiekvienas karas pasaulį padaro blogesnį, nei jis buvo. Karas yra politikos ir žmonijos nesėkmė, gėdingas pasidavimas, pralaimėjimas blogio jėgoms“.
Šimtai ir tūkstančiai krikščionių per pastaruosius metus buvo priversti palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio kitose šalyse. Pirmojo evangelizavimo žemės, kuriose Bažnyčios ištakos siekia apaštalų skelbimo laikus, šiandieniniai krikščionys laukia popiežiaus Pranciškaus vizito tarsi gaivaus oro gurkšnio. Popiežius jau seniai užsiminė apie savo troškimą nuvykti į Iraką ir juos paguosti, vedinas vienintelės geopolitikos – išreikšti savo artumą kenčiantiems ir padėti savo buvimu susitaikymo, rekonstrukcijos ir taikos procesams.
Todėl, nepaisant pandemijos ir saugumo rizikų, nepaisant nesenų pasikėsinimų, Pranciškus neišbraukė šio susitikimo iš savo dienotvarkės, nusprendė neapvilti visų jo laukiančių irakiečių. Pirmosios tarptautinės kelionės, po penkiolikos mėnesių priverstinės pauzės dėl COVID-19 suvaržymų, pagrindinis įvykis bus susitikimas Ure, mieste, nuo kurio prasidėjo patriarcho Abraomo kelionė.
Tai proga melstis kartu su kitų religinių tikėjimų tikinčiaisiais, ypač musulmonais, kad vėl būtų atrasti broliško sugyvenimo argumentai, kurie leistų atkurti socialinį audinį, nepaisant susiskaldymų ir genčių, taptų žinia Artimiesiems Rytams ir visam pasauliui. (RK / Vatican News)
