Penktadienį popiežius ir Romos kurijos vadovai baigė gavėnios rekolekcijas, kurios šiais metais vyko individualiai, nebuvo susitikimų ir bendros maldos. Šį penktadienį taip pat prasidėjo tradicinės popiežiaus namų pamokslininko gavėnios meditacijos. Pirmojoje iš keturių šių metų gavėnios meditacijų popiežiaus namų pamokslininkas kardinolas Raniero Cantalamessa OFM Cap. kalbėjo apie atsivertimą, apie tris jo aspektus.
Naujajame Testamente apie atsivertimą kalbama trimis skirtingais momentais, trijuose skirtinguose kontekstuose. Kiekvieną kartą išryškėja vis naujas aspektas. „Nesakau, kad turime išgyventi visus tris, su vienodu intensyvumu. Tačiau svarbu, kad kiekvienas surastų tą, kuris jam šiandien tinka“, – pradėjo savo meditaciją pamokslininkas.
Apie pirmąjį atsivertimo būdą prabyla pats Jėzus savo viešosios veiklos pradžioje: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Ką gi šiuo atveju reiškia atsivertimas? Iki Jėzaus atėjimo, Senojo Testamento laikais, atsivertimas visada reiškė grįžimą. Žmogus tam tikru savo gyvenimo momentu supranta, kad nuklydo nuo kelio. Jis sustoja, apmąsto savo situaciją ir nusprendžia grįžti į įsakymų laikymosi ir sandoros su Dievu kelią. Šiuo atveju atsivertimas suprantamas visų pirma moraline prasme, reiškia apsisprendimą liautis daryti bloga ir pradėti teisingą, dorybingą gyvenimą.
Iš Jėzaus lūpų skambančio raginimo atsiversti prasmė yra kitokia: tai ne grįžimas atgal prie sandoros ir įstatymo, bet šuolis į priekį, žingsnis į Dievo karalystę, į Dievo mums dovanojamą išganymą. „Atsiverskite ir tikėkite“ – tai ne du skirtingi ir vienas po kito einantys dalykai, bet vienas ir tas pats. Atsiversti reiškia tikėti. Atsivertimas – tai naujas mūsų santykio su Dievu suvokimo būdas. Atsivertimas – tai perėjimas nuo baudžiančio Dievo idėjos prie mylinčio ir viską mums dovanojančio Dievo idėjos arba, kaip mėgsta sakyti šv. Paulius, perėjimas nuo įstatymo prie malonės.
Toliau penktadienio meditacijoje popiežiaus namų pamokslininkas perskaitė kitą Evangelijos ištrauką, kurioje kalbama apie antrąjį atsivertimo aspektą: „Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 1–3)“. Šį kartą, sakė kardinolas R. Cantalamessa, atsivertimas reiškia grįžimą, ilgą grįžimą – net iki vaikystės. Čia kalbama apie atsivertimą tų, kurie jau yra įžengę į karalystę, kurie įtikėjo Evangelija ir ilgą laiką tarnavo Kristui. Tai mūsų atsivertimas!
Kaip suprasti tą mokinių diskusiją? Jiems svarbi ne karalystė, bet jų pačių vieta joje. Kiekvienas iš jų turi kuo pasigirti: Petras – kad jam buvo pažadėtas pirmavimas, Judas – kad jam buvo patikėti pinigai, Matas – kad daugiausiai išsižadėjo, Andriejus – kad jį pirmąjį Jėzus pašaukė, Jokūbas ir Jonas – kad jie buvo su juo ant Taboro kalno... Šios situacijos rezultatai akivaizdūs – konkurencija, įtarumas, nusivylimas. Jėzus išsprendžia ginčą, sakydamas, kad turime pašalinti save iš dėmesio centro. Ne mums, bet Dievui turi būti skirta svarbiausia vieta. Jėzus tai paaiškina ragindamas mus tapti vaikais. Būti kaip vaikai, grįžti į praeitį apaštalams reiškė grįžimą į pašaukimo prie ežero kranto akimirką, kai jie neturėjo jokių pretenzijų, jokių titulų, kai tarp jų nebuvo pavydo ir konkurencijos.
Apie trečiąjį atsivertimo kontekstą kalbama Apreiškimo Jonui knygos laiškuose septynioms Mažosios Azijos Bažnyčioms. Ypatingai griežtu tonu kreipiamasi į Laodikėjos Bažnyčią, priekaištaujama, kad jos nariai ir vadovai drungni, netekę uolumo (plg. Apr 3, 15–16). Panašiai ir šv. Paulius ragina Romos krikščionis: „Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios“ (Rom 12, 11). Galėtume paprieštarauti: „Mielasis Pauliau, ne taip jau paprasta išsivaduoti iš drungnumo, jei esame jame giliai įklimpę. Patys juk negalime savęs ištraukti iš liūno, tempdami save už plaukų!“ Pasak pamokslininko, mes manome, kad nesame pajėgūs išsivaduoti iš drungnumo ir neveiklumo dėl to, kad praleidžiame negirdomis labai svarbų Pauliaus raginimo dėmenį – „būkite karštos dvasios“. Mes šio raginimo nepastebime arba neteisingai jį suprantame. Paulius čia kalba apie Šventąją Dvasią. Be pradinio dvasinio stimulo neįmanoma tikra askezė. Dvasios dovana mums suteikiama tam, kad galėtume suvaldyti ir sutramdyti savo aistras, o ne kaip atlygis už savęs suvaldymą. Tą Dvasios dovaną Bažnyčios tėvai vadina blaiviu apsvaigimu. „Nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios. Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 18–19), – ragina šv. Paulius.
Kaip mes galime šį blaivaus apsvaigimo idealą įkūnyti dabartinėje savo ir Bažnyčios gyvenimo situacijoje? Kristaus Bažnyčiai suteikiamos dovanos nesiriboja tik tam tikrais laikais. Šventosios Dvasios veikimas padaro išganymą universalų, prieinamą kiekvienam žmogui, visur ir visada. Bažnyčios tėvai paprastai mini dvi tradicines priemones – Eucharistiją ir Šventąjį Raštą – kurių padedami mes galime išgyventi tą blaivų apsvaigimą. Yra dar viena priemonė – tai Sekminių dieną apaštalų išgyventa patirtis. Ji nebuvo skirta tik apaštalams ir pirmajai krikščionių kartai; ją gali išgyventi kiekvienas tikintysis. Vienas iš būdų, kuriais toks Šventosios Dvasios veikimas pasireiškia mūsų dienomis, yra vadinamasis Dvasios krikštas.
Pamokslininkas patikslino, kad čia kalbama ne tik apie tam tikras charizminio atsinaujinimo judėjimo apeigas, kurių metu išgyvenama labai stipri Dvasios veikimo patirtis. Buvo ir yra begalė krikščionių, kurie išgyveno panašią patirtį, nieko nežinodami apie Dvasios krikštą. Visa paslaptis – tarti: „Ateik, Šventoji Dvasia“. Sakyti tai iš visos širdies, leisti Dvasiai ateiti taip, kaip ji nori, o ne taip, kaip norime mes. Dvasios krikštas pasirodė esanti paprasta ir galinga priemonė, atnaujinanti milijonų tikinčiųjų gyvenimą beveik visose krikščionių Bažnyčiose. Yra daugybė žmonių, kurie tik vadinosi krikščionys, o po šios patirties tapo tikrais krikščionimis, karštai besimeldžiančiais ir šlovinančiais, uoliai įsitraukusiais į evangelizavimo misiją.
Pirmąją gavėnios meditaciją kardinolas R. Cantalamessa baigė prašymu, kad Dievo Motina išmelstų mums malonę, kurią ji gavo iš Sūnaus Galilėjos Kanoje, kai jis vandenį pavertė vynu. Šiandien mes prašome, kad per jos užtarimą mūsų drungnumo vanduo būtų paverstas blaiviai svaiginančiu vynu, suteikiančiu dvasinį įkarštį. (JM / Vatican News)
