Pavydas – bjaurus dalykas, sakė popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą aukotų Mišių homilijoje komentuodamas pirmąjį skaitinį iš Pirmosios Samuelio knygos, pasakojantį apie karaliaus Sauliaus pavydą, išgirdus, kad po pergalės prieš filistinus žmonės ne jį, bet Dovydą giria už narsumą.
Bjaurus dalykas yra pavydas. Bjauri laikysena; bjauri nuodėmė. Pavydas, – sakė Pranciškus, – tai tarsi širdyje sužėlusios piktžolės: jos neleidžia augti geriems augalams; jos negali pakęsti nieko, kas augdamas šalia galėtų ant jų mesti šešėlį. Pavydas drasko širdį, neleidžia jai nurimti. Širdį užvaldęs pavydas gali pastumti į mirtį, į žudymą. Šventasis Raštas aiškiai sako, kad per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį.
Galvodamas apie šią Šventojo Rašto ištrauką, apmąstydamas ją, aš pats save ir jus raginu pasižiūrėti į savo širdį, – sakė Pranciškus. Ar nėra joje pavydo? Ar nėra ko nors, kas neša mirtį ir neleidžia man būti laimingam? Ši liga tave skatina manyti, kad kitų žmonių geros savybės yra nukreiptos prieš tave. Tai bjauri nuodėmė! Tai daugybės nusikaltimų pradžia. Melskime Viešpatį, kad padėtų mums neįsileisti į širdį pavydo, nes jis su visada veda į mirtį.
Pavydas buvo ir Jėzaus mirties priežastis. Pilotas, kuris buvo protingas žmogus, tai suprato, tačiau jis buvo bailys. Pavydas tapo mirties įrankiu. Dėl pavykdo Jėzus buvo atiduotas į Piloto rankas. Melskime Viešpatį malonės, – kalbėjo Pranciškus, – kad niekada iš pavydo nelinkėtume mirties kitam žmogui, mūsų bendruomenės broliui ar seseriai, kaimynui. Visi turime nuodėmių; visi turime ir gerų savybių. Saugokime gerumą ir nepavydėkime, nežudykime apkalbomis.
