Kaip rasti gyvenimo prasmę? Ką daryti jos nerandant? Koks gyvenimas geras, o koks – nelabai? Tai klausimai kartais, turbūt, susukantys kiekvieno mūsų smegenis. Šiandien – išskirtinis interviu su buvusiu Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi.
– Viena didžiausių šių laikų bėdų yra, jog dalis žmonių nežino, kas jie tokie. Kaip krikščionybė gali padėti rasti atsakymus į gyvenimo prasmės klausimus?
– Tikriausiai kiekvienam mąstančiam žmogui kyla panašūs klausimai:„Kokia yra mano gyvenimo prasmė? Ar esu tik aklos gamtos produktas, kuris kažkuriuo metu pasirodė ir po kiek laiko išnyks? O gal esu protingo Kūrėjo kūrinys, kuris turi kažką atlikti ir sugrįžti pas Kūrėją?“
– Krikščionybė atsako, kad esame Dievo sukurti ir dabartinis mūsų gyvenimas žemėje yra tik tarpinė stotelė į tikslą – sugrįžimą pas Tą, iš kurio išėjome.
– Jėzus Kristus kalbėjo apie Dievą kaip mūsų Tėvą, kurio vaikai esame. Didžiausias blogis yra nuodėmė – nukrypimas nuo Dievo kelio. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus įsikūnijo, tapo žmogumi, mirė ant kryžiaus ir prisikėlė, kad būtų sunaikintos mūsų nuodėmės ir mes galėtume pasiekti amžinąjį gyvenimą.
Po mirties mūsų laukia prisikėlimas ir amžinas gyvenimas, tačiau jis priklausys ne tik nuo Dievo gailestingumo, bet ir nuo mūsų laisvo apsisprendimo.
Išsamaus Bažnyčios mokymo apie žmogaus gyvenimo prasmę ir kelią siekiant tikslo galima rasti katalikų Bažnyčios Katekizme. Linkėčiau su juo susipažinti kiekvienam gyvenimo prasmės ieškančiam žmogui.
– O ar jūs asmeniškai žinote savo gyvenimo prasmę? Ar žinojote ją jaunystėje?
– Sovietiniais laikais, besimokydamas vidurinėje mokykloje, buvau žingeidus ir skaičiau daug ateistinių knygų. Jos vos nesugriovė mano vaikiško tikėjimo, nes iškėlė daug klausimų ir argumentų prieš tikėjimą į Dievą.
Abejonės tiesiog vertė ieškoti, kokiais argumentais grindžiamas tikėjimas į Dievą ir Jėzų Kristų.
– Mano laimei, tuomet vieno kunigo bibliotekoje suradau daug gerų ir įdomių knygų, kuriose radau atsakymus į man rūpimus klausimus.
– Jaučiausi labai laimingas ir dėl to kilo noras savo džiaugsmu dalintis su kitais. Tai buvo viena iš priežasčių pasirinkti kunigo kelią.
Anuomet tai buvo nepopuliarus pasirinkimas, nes iš sovietinės valdžios buvo galima tikėtis tik nemalonumų. Kunigystės pasirinkimas nulėmė, kad už savo aktyvią religinę veiklą gavau dešimties metų nelaisvės bausmę, dėl ko visiškai nesigailiu.
– Krikščionių bažnyčia kartais laikoma kaip tradicinių taisyklių šventovė, kurioje individui laisvės lieka nedaug. Ar tai tiesa?
– Kas galvoja, kad Bažnyčia yra tik griežtų moralinių pažiūrų institucija, turi ganėtinai nepilną jos vaizdą. Kodėl nepilną?
Daugelis šių dienų žmonių turi iškreiptą laisvės suvokimą – tarsi laisvė būtų tik galimybė neatsakingai elgtis. Neatsakinga laisvė veda į didžiausią nelaisvę.
Aš šitaip mąstančių labai daug sutikau kalėjime ir lageriuose. Tokia laisvė nuveda į priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų ir kt.
Tikra laisvė – tai gėrio pasirinkimas, kai yra galimybė rinktis tarp gėrio ir blogio. Tačiau tokia laisvė nėra lengva. Dekalogas ir krikščionybė tik padeda žmogui lengviau susiorientuoti, kas yra kas, kad nereikėtų gyvenimo pabaigoje pasakyti: „na ir buvau kvailas, kad nesupratau tokių elementarių dalykų ir tiek daug prisiklaidžiojau“.
– O ar bažnyčia gali padėti prie šiandieninių savigudos šūkių ir kitokios panašios informacijos pripratusiems žmonėms?
– Drįstu teigti, kad niekas tiek daug negali padėti šiuolaikiniam žmogui, kaip tai gali padaryti Bažnyčia.
Ar nematome, kaip yra pasimetę net ES vadovai. Jie savo laiku nutarė nekreipti dėmesio į Europos šaknis – kurios yra visiškai krikščioniškos – ir kurti ES remiantis vien humaniškais pagrindais.
Pasekmes matome: nepajėgumas spręsti iškylančias problemas, šeimos nuvertinimas, siaubinga demografija ir kt. Ar galima daugiau prarasti?
– Krikščionybė žmogui duoda labai aiškų suvokimą, ko reikia, kad gyvenimas būtų prasmingas ir laimingas.
– Receptas: įsileisti į savo gyvenimą Dievą ir daryti gerą kiekvienam žmogui, nes kiekvienas nešioja savyje Dievo atvaizdą. „Ką padarėte mažiausiam mano broliui, man padarėte“ (J. Kristaus žodžiai).
– Viena temų, kuria kalbu Debesyloje yra paprastumas. Tačiau man asmeniškai įdomu, ką apie tai mini krikščionybė? Ar ji skatina asketizmą? O gal visgi ne?
– Šv. Augustinas yra palikęs sparnuotą frazę: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Tai reiškia – pasirink save dalijančios meilės kelią ir būsi laisviausias žmogus, mažiausiai reikės sukti galvą, ką daryti ir ko vengti.
Krikščionybė moko, kad meilė žmogaus gyvenime yra reikalinga panašiai, kaip ir tikėjimas į Dievą.
Asketizmas yra reikalingas tik kaip priemonė, bet ne kaip tikslas. Kad mumyse tarp dvasios ir kūno būtų harmonija, kartais reikia panaudoti ir asketinių priemonių.
– Tarp kita ko, moterys, net netikėdamos į Dievą, tik norėdamos išlaikyti dailią figūrą, žymiai daugiau praktikuoja askezės, nei kokie nors vienuoliai.
– Todėl askezės ir atsisakymo per daug nereikia baimintis.
Krikščionybė skatina, kad žmogus būtų ieškantis, kad jis siektų gėrio ir ką nors pasiekęs, tuo gėriu dalintųsi su kitais. Remdamasis ne į kokią nors teoriją, bet į ilgą savo gyvenimo patirtį, drąsiai tvirtinu: tikėjimas man niekada ir niekur nepamaišė, o daug kur net labai padėjo, ypač kai būdavo nelengvi išbandymų metai.
– Koks, jūsų manymu, krikščionybės mokymas svarbiausias ir aktualiausias dabarties žmogui?
– Krikščionybė remiasi Evangelija, todėl, norėdami ją gerai suprasti, turime paimti į rankas Naująjį Testamentą, jį skaityti, studijuoti, o sunkesnes vietas aptarti su apie tuos dalykus išmanančiais žmonėmis.
O jei trumpai, tai dabarties žmogus tepaima iš Evangelijos tris svarbiausius dalykus: tikėjimą, viltį ir meilę. Tuomet bus garantija, kad ir pats bus laimingas, ir daug gero padarys kitiems.
– Ir galiausiai, kokią vieną knygą, filmą ar mokytoją rekomenduotumėt žmonėms, norintiems atrasti savo gyvenimo pašaukimą?
– Jei pasiūlyčiau ką nors šalia Jėzaus ar žmonių, kurie ištikimai bandė eiti krikščionybės keliu ir tokiu būdu žmonijai padarė daug gero, turėčiau pripažinti, kad Jėzus yra tik vienas tarp daugelio pasaulio religijų kūrėjų ir, galbūt, galima surasti kelią, geresnį už tą, kurį jis parodė.
Tačiau esu giliai įsitikinęs, kad Jis buvo vienintelis, kuris galėjo apie save pasakyti: „Aš esu Tiesa, Kelias ir Gyvenimas“.
Kadangi dabartinio pasaulio civilizacija ir kultūra iš esmės buvo pastatyta ant krikščioniškų pamatų, mano galva, pirmiausia reikia gerai susipažinti su šių pamatų Kūrėju, nes ieškant kitos „stebuklingos“ knygos, kuri visko išmokytų, būtų realus pavojus pasiklysti kokiame nors XXI amžiaus „New age“ labirinte. Liaudies išmintis sako: nepalik kelio dėl takelio.
