Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, Albano vyskupas kardinolas Marcello Semeraro, vienas artimiausių popiežiaus Pranciškaus bendradarbių, komentuoja „nacionalinio Sinodo“ sąvoką: „Tai būdas suprasti, ką mums sako tikrovė“.
Popiežiaus patarėjas ir ganytojas, kardinolas Marcello Semeraro komentuoja popiežiaus žodžius, sausio pabaigoje ištartus Italijos katechetams. Italijos Bažnyčia drąsinama „susitikti“. Sinodiškumas, susitikimas, įsižiūrėjimas – žodžiai, kurie skambėjo jau prieš tai Italijoje vykusiuose bažnytiniuose susitikimuose – 2015 m. Florencijoje, taip pat jau 1995 m. Palerme, tačiau ir šiandien jie skamba naujai. Galbūt žvelgėme į juos kaip į nutekantį vandenį, kuris neįsigėrė? – klausia kardinolas.
Pasak kardinolo M. Semeraro, popiežius ne kartą kalbėjo apie sinodiškumą, kylantį iš apačios, tai yra bažnytinėse struktūrose – kunigų ir sielovadinėse tarybose, bendruomenės grupėse. Tik tada, jei jos iškels žmonių klausimus ir problemas, Bažnyčia įgaus sinodišką veidą. Bažnyčia turi dėmesį telkti ne į didžiausias sankirtas, primenančias ideologinių konfrontacijų lauką, o į sekimą gerojo samariečio pavyzdžiu, kuris gydo žaizdas ir yra atjaučiantis. Pandemijos kontekste, tęsia kardinolas, tai reikštų ne ieškoti kaltųjų, o įžvelgti, kokius kelius Dievas atveria.
Parapijos pavyzdžiai: katechezė turi būti sutelkta į šeimas, o ne prižiūrėti vaikus, valandai paliktus parapijoje. Iškilusios skurdo situacijos paragino parapijas bendradarbiauti su savivaldybėmis ir savanoriais piliečiais, kartais net netikinčiaisiais, kurie noriai ištiesė ranką pagelbėti. Žmonės išsiilgę bendravimo, kelia gyvenimo prasmės klausimus, ir Bažnyčios atsakymai negali apsiriboti liturginėmis apeigomis. Bažnyčia, praėjusi sinodiškumo kelią, – tai Bažnyčia, turinti mamos veidą, kuri supranta, palydi, paglosto. Kardinolas Marcello Semeraro primena, kad tai buvo ištarta prieš penkerius metus Florencijoje ir dabar pakartota. Reikia pradėti nuo klausimų kėlimo, o ne nuo atsakymų – kitaip kas norės mūsų klausytis?
Pasak kardinolo M. Semeraro, popiežius nori, kad Bažnyčia kalbėtų vietiniu dialektu, tarme, kuri pasiekia žmonių širdis ir padeda jiems suprasti, kad Dievas rūpinasi kiekvienu žmogumi; tai žmonių Bažnyčia, ne elitinė ir ne ekskliuzyvinė, o sinodinė Bažnyčia, keliaujanti Bažnyčia. (DŽ / Avvenire)
