Būtina įveikti klerikalizmą ir apsiribojimą vien savo siauru akiračiu, nes tai labiausiai trukdo vietinėms Bažnyčioms visą savo dėmesį sutelkti į Kristų, viską grįsti Juo, kuris yra mūsų sutaikinimas, sugriovęs mus skiriančias pertvaras (plg. Ef 2, 14), sakė Jeruzalės lotynų apeigų katalikų patriarchas arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa, sausio 1-ąją aukodamas Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmės Mišias, kuriomis buvo pažymėta ir Pasaulinė taikos diena.
Mišių homilijoje arkivyskupas kalbėjo apie keturias kliūtis, kurios neleidžia krikščionims gyventi kaip tikrosios Kristaus sutaikintų mokinių bendruomenės. Kaip didžiausią kliūtį Jeruzalės patriarchas paminėjo atstumą tarp dvasininkų ir pasauliečių – tai yra klerikalizmą, kuris yra labai dažnas reiškinys, matomas ir Jeruzalės Bažnyčioje. Kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimas dažnai būna paviršutiniškas ir baigiasi tuo, ko nori kunigai. Dar ne visi kunigai nuoširdžiai įsitikinę, kad būtina turėti parapijų tarybas, kurios dalytųsi idėjomis ir iniciatyvomis, kita vertus – sunku rasti ir išsilavinusių, atsidavusių pasauliečių, norinčių aukotis bažnytinei bendruomenei. Pasak patriarcho, klerikalizmas yra labai rimtas barjeras, atitveriantis vienus nuo kitų. Šią kliūtį būtina pašalinti, ypač galvojant apie ateitį, apie naujos kartos žmones, kurie nenorės aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime, jei iš jų bus reikalaujama tik vykdyti įsakymus ir nurodymus.
Jeruzalės lotynų patriarchas kalbėjo ir apie atotrūkį tarp kartų. Vieni su nostalgija žiūri į praeitį ir apgailestauja, kad šiandien jau nebėra jų idealizuoto Bažnyčios ir bendruomenės modelio. Kiti viską norėtų keisti, net ir tai, ko keisti nebūtina. Abu kraštutinumai iš tiesų yra tik mėginimas bėgti nuo dabarties, nuo problemų, kurios dažnai yra labai sudėtingos. Bažnyčioje reikia vieniems kitus išklausyti, būti dėkingiems už tai, kas iki šiol nuveikta, ir su atvira širdimi leisti veikti Dievo malonei.
Pierbattista Pizzaballa taip pat atkreipė dėmesį į atstumą tarp savo vietinės tapatybės kėlimo ir Bažnyčios visuotinumo. Vieni aukščiau visko kelia savo vietinius bruožus, Bažnyčios visuotinume matydami grėsmę vietiniam savitumu, kiti vietinius savitus bruožus laiko nereikšmingais, pasenusiais ar net nykstančiais, o iš tiesų juk šios dvi sampratos turi viena kitą papildyti, abi yra svarbios mūsų vietinės ir visuotinės Bažnyčios tapatybei ir istorijai.
Galiausiai kaip ketvirtą nesutarimų priežastį patriarchas paminėjo nacionalinius skirtumus tarp Jeruzalės lotynų patriarchato bendruomenių, kurios gyvena Izraelio, Palestinos, Kipro ir Jordanijos teritorijose, kurias sudaro skirtingos etninės kilmės ir skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės. Nesutarimus nulemia konfliktiškas kontekstas, kuriame gyvena vietos Bažnyčia. Tačiau juos turi įveikti bendros priklausomybės vietinei Bažnyčiai suvokimas ir bendras tikėjimas. Tarp mūsų esantys skirtumai turi būti suvokiami ne kaip nesantaikos priežastis, bet kaip galimybė vieniems kitus praturtinti.
Baigdamas arkivyskupas Pizzaballa pabrėžė, kad visų šių sunkumų bendras vardiklis yra individualizmas. Jei norime įveikti šiuos barjerus, į pirmąją vietą turime statyti ne save ir savo poreikius, bet Kristų ir tai, ko jis iš mūsų laukia. Neįmanoma gyventi be meilės, o meilė, nuo kurios visada reikia pradėti ir kuria turime remtis, – tai meilė to, kuris už mus atidavė savo gyvybę, sakė Jeruzalės lotynų patriarchas Pierbattista Pizzaballa. (JM / Vatican News)
