2021 m. sausio 1-oji
1. Prie Naujųjų metų slenksčio noriu perteikti pagarbius sveikinimus valstybių bei vyriausybių vadovams, tarptautinių organizacijų atsakingiesiems, įvairių religijų dvasiniams lyderiams bei išpažinėjams, geros valios vyrams ir moterims. Visiems perduodu geriausius linkėjimus, kad ateinančiais metais žmonija žengtų brolybės, teisingumo ir taikos tarp žmonių, bendruomenių, tautų ir valstybių keliu.
2020 metai buvo paženklinti didžiulės Covid-19 sveikatos krizės, kuri tapo daugiaplaniu ir globaliu reiškiniu, pagilinančiu tokias tarpusavyje susijusias krizes kaip klimato, maisto produktų, ekonomikos ir migracijos krizės, ir tai nulėmė dideles kančias bei sunkumus. Pirmiausia mąstau apie tuos, kurie neteko šeimos nario ar artimojo, taip pat apie žmones, praradusius darbą. Ypač menu gydytojus, slaugytojus, farmacininkus, mokslininkus, savanorius, kapelionus, ligoninių bei sveikatos įstaigų darbuotojus, kurie darė tai, ką pajėgė, ir toliau tai daro dėdami didžiules pastangas ir pasiaukodami – kai kurie iš jų net iki mirties, stengdamiesi būti šalia ligonių, palengvinti jų kančias arba išgelbėti gyvybę. Pagerbdamas tuos asmenis iš naujo kreipiuosi į tuos, kurie priima sprendimus politikos ar privačiame sektoriuje, kad imtųsi atitinkamų priemonių ir garantuotų prieigą prie Covid-19 vakcinų, taip pat prie pagrindinių technologijų, kurių reikia norint padėti ligoniams ir visiems vargingiausiems ir pažeidžiamiausiems žmonėms.
Liūdna pripažinti, kad greta daugybės meilės ir solidarumo liudijimų matėme naujai kylant įvairių nacionalizmo, rasizmo, ksenofobijos formų, taip pat mirtį ir destrukciją sėjančių karų bei konfliktų.
Tie ir kiti įvykiai, praėjusiais metais paženklinę žmonijos kelią, mus moko, kaip svarbu rūpintis vieni kitais, taip pat rūpintis kūrinija siekiant kurti visuomenę, pagrįstą broliškumo santykiais. Būtent todėl šiai Žiniai parinkau temą Rūpinimosi kultūra kaip kelias į taiką. Rūpinimosi kultūra kaip kelias įveikti šiandien dažnai vyraujančią abejingumo, atmetimo ir konfrontacijos kultūrą.
2. Dievas Kūrėjas, iš kurio kyla žmogiškasis pašaukimas rūpintis
Daugelyje religinių tradicijų yra pasakojimų apie žmogaus kilmę, jo santykį su Kūrėju, gamta ir su kitais žmonėmis. Biblijos Pradžios knygoje nuo pat pradžių parodoma, kokie svarbūs dalykai Dievo plane žmonijai yra rūpinimasis arba apsauga, pabrėžiant ryšį tarp žmogaus ('adam) ir žemės ('adamah), taip pat tarp brolių. Bibliniame kūrimo pasakojime Dievas patiki Adomui „Edene užveistą sodą“ (plg. Pr 2, 8), duodamas užduotį „jį dirbti ir juo rūpintis“ (plg. Pr 2, 15). Viena vertus, tai reiškia paversti žemę derlinga, o kita vertus, saugoti ją ir jos galią maitinti gyvybę. Veiksmažodžiai „dirbti“ ir „rūpintis“ nusako Adomo santykį su jo namais – sodu, taip pat parodo pasitikėjimą, su kuriuo į jį žvelgia Dievas, padarydamas jį visos kūrinijos šeimininku ir globėju.
Kaino ir Abelio gimimas duoda pradžią brolių istorijai, o jų santykius Kainas aiškina – negatyviu būdu,– pasitelkdamas globos ar apsaugos sąvokas. Nužudęs savo brolį Abelį Kainas taip atsako į Dievo klausimą: „Argi aš esu savo brolio sargas!?“ (Pr 4, 9). Taip, žinoma! Kainas yra savo brolio „sargas“. „Šiuose tokiuose senuose pasakojimuose, kupinuose gilios simbolikos, jau glūdėjo šiandienis įsitikinimas, kad visa susiję ir kad autentiškas rūpinimasis mūsų pačių gyvenimu ir mūsų santykiais su gamta yra neatskiriamas nuo broliškumo, teisingumo ir ištikimybės kitiems“.
3. Dievas Kūrėjas – rūpinimosi pavyzdys
Šventasis Raštas pristato Dievą ne tik kaip Kūrėją, bet ir kaip Tą, kuris rūpinasi savo kūriniais, ypač Adomu, Eva ir jų vaikais. Pats Kainas, nors prakeikiamas dėl įvykdyto nusikaltimo, gauna iš Kūrėjo apsauginę žymę, kad jo gyvybė būtų apsaugota (plg. Pr 4, 15). Šis faktas patvirtina pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurto asmens nepažeidžiamą orumą, taip pat apreiškia Dievo planą išsaugoti kūrinijos darną, nes „taika ir prievarta negali gyventi tuose pačiuose namuose“.
Rūpinimasis kūrinija pagrindžia ir Šabo įsteigimą, kuriuo ne tik reguliuojamas Dievo kultas, bet ir siekiama atkurti socialinę tvarką bei rūpintis vargšais (plg. Pr 1, 1–3; Kun 25, 4). Jubiliejaus šventimas septintaisiais šabo metais duodavo atvangą žemei, vergams ir skolininkams. Tais malonės metais buvo rūpinamasi silpniausiais, atveriant jiems naują gyvenimo perspektyvą, kad tautoje nebūtų nė vieno stokojančio (plg. Įst 15, 4).
Reikia atkreipti dėmesį taip pat į pranašų tradiciją, kuri išreiškia biblinės teisingumo sampratos viršūnę per tai, kaip bendruomenė žiūri į silpniausius savo narius. Būtent todėl, ypač Amosas (2, 6–8; 8) ir Izaijas (58) nenuilsdami šaukiasi teisingumo vargšams, kurie, būdami pažeidžiami ir bejėgiai, išklausomi tik Dievo, kuris jais rūpinasi (plg. Ps 34, 7; 113, 7–8).
4. Rūpinimasis Jėzaus tarnystėje
Jėzaus gyvenimas ir tarnystė apreiškia Tėvo meilės žmonijai viršūnę (plg. Jn 3, 16). Nazareto sinagogoje Jėzus pareiškia esąs Viešpaties pateptas nešti Gerąją Naujieną vargdieniams. Viešpats jį „pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų“ (Lk 4, 18). Tokie jubiliejaus metams būdingi mesijiniai veiksmai iškalbingiausiai liudija Tėvo jam patikėtą misiją. Su užuojauta Kristus artinasi prie kūnu ir dvasia sergančių ligonių ir gydo juos; jis atleidžia nusidėjėliams ir dovanoja jiems naują gyvenimą. Jėzus yra Gerasis Ganytojas, kuris rūpinasi avimis (Jn 10, 11–18; Ez 34, 1–31); jis yra Gerasis Samarietis, kuris pasilenkia prie sužeisto žmogaus, gydo jo žaizdas ir juo rūpinasi (plg. Lk 10, 30–37).
Savo misijos viršūnėje Jėzus užantspauduoja rūpinimąsi mumis aukodamasis ant kryžiaus ir taip išlaisvindamas mus iš nuodėmės ir mirties vergijos. Savo gyvenimo dovana ir auka jis atvėrė mums meilės kelią ir sako kiekvienam: „Sek manimi. Ir tu taip daryk“ (plg. Lk 10, 37).
5. Rūpinimosi kultūra Jėzaus sekėjų gyvenime
Gailestingumo darbai sielai ir kūnui yra ankstyvosios Bažnyčios karitatyvinės veiklos šerdis. Pirmosios kartos krikščionys viskuo dalijosi, kad nė vienas iš jų nestokotų (plg. Apd 4, 34–35), jie stengėsi, kad bendruomenė būtų svetingi namai, atviri kiekvienai žmogiškai situacijai, pasirengę pasirūpinti silpniausiais. Tapo įprasta savo noru aukoti siekiant pamaitinti vargšus, palaidoti mirusius, pamaitinti našlaičius, senelius ar katastrofų aukas, pavyzdžiui, nukentėjusius dėl laivo sudužimo. Vėlesniais laikais, kai krikščionių dosnumas neteko buvusio užmojo, kai kurie Bažnyčios tėvai pabrėždavo faktą, jog pagal Dievo planą nuosavybė yra skirta bendrajam gėriui. Šventasis Ambraziejus tvirtino: „Gamta duoda visus dalykus visų žmonių bendram gėriui. <...> Taigi iš gamtos išvestina bendros nuosavybės teisė, tačiau godumas ją pavertė nedaugelio teise“. Po pirmųjų amžių persekiojimų Bažnyčia naudojosi nauja laisve įkvėpdama visuomenę ir kultūrą. „Laiko poreikiai pažadindavo naujų krikščioniškos karitatyvinės tarnystės iniciatyvų. Istorinėse kronikose pasakojama apie daugelį gailestingumo darbų. <...> Atsirado daugybė įstaigų, lengvinančių žmonių vargus: ligoninių, vargšų, našlaičių ir pamestinukų prieglaudų, užeigų pakeleiviams“.
6. Bažnyčios socialinio mokymo principai kaip rūpinimosi kultūros pagrindas
Ankstyvosios Bažnyčios diakonia, praturtinta Bažnyčios tėvų refleksijos ir amžių būvyje gaivinama gausybės spindinčių tikėjimo liudytojų veikliu gailestingumu, tapo Bažnyčios socialinio mokymo pulsuojančia širdimi. Ji suteikia visiems geros valios žmonėms principų, kriterijų ir nurodymų paveldą, iš kurio galima semtis rūpinimosi „gramatikos“: tai kiekvieno žmogaus asmens skatinimas, solidarumas su vargšais ir pažeidžiamais žmonėmis, rūpinimasis bendruoju gėriu, kūrinijos apsauga.
* Rūpinimasis kaip asmens orumo ir teisių skatinimas
„Pati krikščionybėje kilusi ir brandinta asmens samprata padeda siekti visapusiškai žmogiškos plėtros. Asmuo visuomet reiškia santykį, o ne individualizmą, teigia įtraukimą, o ne atskirtį, unikalų ir neliečiamą orumą, o ne išnaudojimą“. Kiekvienas žmogiškasis asmuo yra savaime tikslingas, jis niekuomet nėra tik priemonė, kurią reikėtų vertinti vien pagal naudingumą; asmuo yra sukurtas gyventi šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje, kur visi nariai yra lygūs savo orumu. Iš to orumo kyla žmogaus teisės, taip pat pareigos, kurios primena, pavyzdžiui, atsakomybę visus priimti ir padėti vargšams, ligoniams, gyvenantiems visuomenės užribyje, visiems žmonėms, kurių kiekvienas yra „mūsų artimas, esantis arti ar toli tiek laike, tiek erdvėje“.
* Rūpinimasis bendruoju gėriu
Kiekvienas visuomeninio, politinio ir ekonominio gyvenimo aspektas pasiekia pilnatvę, kai tarnauja bendrajam gėriui, kuris yra „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“. Todėl mūsų planai ir pastangos visada turi būti orientuoti į poveikį visai žmonijos šeimai, apsvarstant galimas pasekmes dabartiniam momentui ir ateities kartoms. Covid-19 pandemija mums parodo, kaip tai teisinga ir aktualu. Jos akivaizdoje „supratome, kad visi plaukiame viena valtimi, esame pažeidžiami ir sutrikę, tačiau tuo pat metu – svarbūs ir reikalingi, visi turime irkluoti kartu“, nes „niekas negali išsigelbėti vien savo jėgomis“ ir nė viena izoliuota tautinė valstybė negali savo gyventojams garantuoti bendrojo gėrio.
* Rūpinimasis per solidarumą
Solidarumas konkrečiu būdu išreiškia meilę kitam žmogui, ir tai nėra miglotas jausmas, bet „tvirtas ir atkaklus nusistatymas dirbti dėl bendro gėrio, t. y. dėl visų ir kiekvieno gerovės, nes visi mes iš tiesų esame atsakingi už visus“ . Solidarumas padeda mums pamatyti kitą kaip asmenį ar platesne prasme kaip tautą – ne kaip statistinį duomenį ar priemonę, kurią galima išnaudoti, o kai ji tampa nebenaudinga – išmesti, bet kaip mūsų artimą, bendrakeleivį, pašauktą drauge su mumis dalyvauti gyvenimo pokylyje, į kurį visi vienodai esame Dievo pakviesti.
* Rūpinimasis kūrinija ir jos apsauga
Enciklika Laudato si' atskleidžia visos sukurtosios tikrovės tarpusavio sąsajas ir pabrėžia būtinybę klausytis ir stokojančių, ir kūrinijos šauksmo. Iš to įdėmaus ir nuolatinio klausymosi gali kilti veiksmingas rūpinimasis tiek žeme, kuri yra mūsų bendrieji namai, tiek vargšais. Šiuo klausimu noriu patvirtinti, kad „artimos vienybės su kitomis gamtos būtybėmis jausmas negali būti autentiškas, jei sykiu širdyje stokojama švelnumo bei atjautos kitiems žmonėms ir rūpinimosi jais“. Taika, teisingumas ir kūrinijos apsauga yra trys glaudžiai tarpusavyje susiję klausimai, kurių negalima perskirti ir aptarinėti pavieniui, iš naujo nenupuolant į redukcionizmą“ .
7. Kompasas bendram kursui nustatyti
Laikais, kai vyrauja išmetimo kultūra, gilėja nelygybė valstybių viduje ar tarp valstybių, noriu pakviesti tarptautinių organizacijų ir vyriausybių, ekonomikos ir mokslo pasaulio, socialinio komunikavimo ir ugdymo institucijų vadovus imti į rankas anksčiau minėtų principų „kompasą“, kad globalizacijos procese būtų laikomasi bendro kurso, „tikrai žmogiško kurso“. Tai leistų gerbti kiekvieno žmogaus vertę bei orumą, veikti bendrai ir solidariai dėl bendrojo gėrio ir padėti tiems, kurie kenčia dėl skurdo, ligų, vergovės, diskriminacijos ir konfliktų. Raginu visus paimti šį kompasą į rankas ir tapti rūpinimosi kultūros pranašais ir liudytojais, kad būtų įveikta daugeriopa socialinė nelygybė. O tai bus įmanoma tik plačiai ir reikšmingai dalyvaujant moterims, tiek šeimoje, tiek visose visuomenės, politikos ir institucijų srityse.
Socialinių principų kompasas, būtinas skatinant rūpinimosi kultūrą, orientuoja į tai, kad ir santykiuose tarp valstybių turėtų būti ieškoma įkvėpimo per brolystę, tarpusavio pagarbą, solidarumą ir tarptautinės teisės laikymąsi. Čia reikia pabrėžti pamatinių žmogaus teisių apsaugos ir skatinimo svarbą – jos yra neatimamos, visuotinės ir nekintančios .
Dera taip pat prisiminti pagarbą humanitarinei teisei, ypač kai be pertraukos vienas po kito kyla konfliktai ir karai. Deja, daugelis regionų ir bendruomenių nebeatsimena laikų, kai gyveno taikiai ir saugiai. Daugelis miestų tapo tarsi nesaugumo epicentrais: jų gyventojai stengiasi išlaikyti normalų gyvenimo ritmą, kai yra atakuojami ar aklai bombarduojami, apšaudomi artilerijos ir lengvųjų ginklų. Vaikai negali mokytis. Vyrai ir moterys negali dirbti ir išlaikyti savo šeimų. Badas įsitvirtina ten, kur kadaise jis buvo nežinomas. Žmonės verčiami pabėgti ir palikti ne tik savo namus, bet ir šeimos istoriją bei kultūrines šaknis.
Yra daug priežasčių konfliktams kilti, bet rezultatas visada toks pat: suniokojimas ir humanitarinė krizė. Privalome sustoti ir užduoti sau klausimą: kas privedė iki to, kad pasaulyje konfliktai tapo normaliu dalyku? O visų pirma: kaip galime atversti savo širdis ir pakeisti savo mentalitetą, kad iš tikrųjų siektume taikos siekdami solidarumo ir brolybės?
Kiek daug išteklių yra eikvojama ginklams, ypač branduoliniams , – tuos išteklius būtų galima panaudoti įgyvendinant svarbesnius prioritetus, užtikrinant žmonių saugumą, skatinant taiką ir integralią žmonijos plėtrą, kovojant su skurdu ir užtikrinant sveikatos apsaugos poreikius. Tai išryškina ir globalios problemos, tokios kaip dabartinė Covid-19 pandemija bei klimato kaita. Koks drąsus būtų sprendimas „panaudojus ginklavimuisi ir kitoms karinėms išlaidoms skiriamus pinigus sukurti „Pasaulinį fondą“, siekiant galutinai panaikinti badą ir prisidėti prie neturtingiausių šalių vystymosi“ .
8. Rūpinimosi kultūros ugdymas
Rūpinimosi kultūros skatinimas reikalauja ugdymo proceso, o socialinių principų kompasas yra patikima priemonė siekti šio tikslo įvairiose tarpusavyje susijusiose srityse. Norėčiau pateikti keletą pavyzdžių.
– Rūpinimosi ugdymas prasideda šeimoje, kuri yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė: joje mokomasi gyventi per santykį ir laikantis tarpusavio pagarbos. Tačiau šeimai reikia suteikti galimybes įgyvendinti šią gyvybiškai svarbią ir nepamainomą užduotį.
– Taip pat mokyklai ir universitetui – visada bendradarbiaujant su šeima – tenka ugdymo užduotis, kurią tam tikru atžvilgiu vykdo ir socialinio komunikavimo subjektai . Jie yra pašaukti skleisti vertybių sistemą, grindžiamą kiekvieno asmens, kiekvienos kalbinės, etninės ir religinės bendruomenės, kiekvienos tautos orumo ir iš to kylančių pamatinių teisių pripažinimu. Ugdymas yra vienas svarbiausių teisingumo ir solidarumo ramsčių visuomenėje.
– Religijos apskritai, o religiniai vadovai ypatingu būdu gali atlikti nepamainomą vaidmenį perduodant tikintiesiems ir visuomenei solidarumo, pagarbos skirtumams, pažeidžiamiausių brolių bei seserų priėmimo ir rūpinimosi jais vertybes. Šiame kontekste atsimenu popiežiaus Pauliaus VI žodžius, 1969 m. ištartus Ugandos parlamente: „Nebijokite Bažnyčios; ji jus gerbia, ugdo jums pagarbius ir lojalius piliečius, nekursto priešiškumo ir susiskaldymų, stengiasi skatinti sveiką laisvę, socialinį teisingumą ir taiką. Jei Bažnyčia ir teikia kam pirmenybę, tai vargšams, mažiausiųjų ir tautos ugdymui, rūpinimuisi kenčiančiaisiais ir apleistaisiais“ .
– Dar kartą raginu tuos, kurie yra įsipareigoję visuomenės tarnybai tiek vyriausybinėse, tiek nevyriausybinėse tarptautinėse organizacijose, vykdančiose ugdymo misiją, taip pat visus įvairiais būdais besidarbuojančius švietimo ir mokslinių tyrimų srityje siekti „atviresnio ir įtraukesnio ugdymo, gebančio kantriai įsiklausyti, skatinti konstruktyvų dialogą ir tarpusavio supratimą“ . Norėčiau, kad tas kvietimas, susijęs su Globalaus ugdymo pakto iniciatyva, sulauktų plataus ir įvairiopo pritarimo.
9. Taika negalima be rūpinimosi kultūros
Rūpinimosi kultūra kaip bendras, solidarus ir dalyvavimu grindžiamas įsipareigojimas saugoti ir skatinti visų orumą bei gėrį, atvirumas domėtis, pasirengimas atkreipti dėmesį, atjausti, susitaikinti ir gydyti, puoselėti tarpusavio pagarbą ir priėmimą yra privilegijuotas būdas kurti taiką. „Daugelyje pasaulio vietų reikia taikos kelių, vedančių į žaizdų gydymą; reikia taikdarių, pasirengusių drąsiai ir išradingai inicijuoti gydymo ir naujo susitikimo procesus“ .
Šiuo laiku, kai krizės audros blaškoma žmonijos valtis vargingai plaukia ieškodama ramesnio ir giedresnio horizonto, žmogaus orumo vairas ir pamatinių socialinių principų „kompasas“ gali leisti mums plaukti saugiu ir bendru kursu. Būdami krikščionys žvelgiame į Mergelę Mariją, Jūrų Žvaigždę ir Vilties Motiną. Bendrai darbuojamės siekdami judėti pirmyn link meilės ir taikos, brolybės ir solidarumo, tarpusavio paramos ir priėmimo naujo horizonto. Nepasiduokime pagundai abejingai žvelgti į kitus, ypač silpniausius, neįpraskime nugręžti žvilgsnio, bet kasdien konkrečiai angažuokimės kurdami „vienas kitą priimančių ir vienas kitu besirūpinančių brolių bendruomenę“ .
Iš Vatikano, 2020 m. gruodžio 8 d.
Pranciškus
© 2000-2020 Lietuvos Vyskupų Konferencija
