Kūdikėlis Jėzus ateina – pasiruoškite šviežių šiaudų! Šiandien siūlome „Aleteia“ autorės Sarah’os Robsdottir, auginančios septynis padūkusius vaikus, pamąstymą, kaip pasipuošti širdį artėjant Kalėdoms.
Šiuo metų laiku su vaikais tęsiame linksmą tradiciją. Ant virtuvės stalo pasidarome mažytes ėdžias. Prieš daugelį metų kažkur perskaičiau apie šį paprotį ir, kadangi čia nereikėjo jokių blizgučių, jis tapo mums savu.
Servetėlių laikiklis keistai pritiko ir pasitarnavo kaip tuščias lopšys. Visa, ko reikėjo šalia – tai žiupsnio šieno iš kaimyno arklidės. Paskui tik pririšame naują siūlą kaskart, kai vienas iš vaikų dosniai pasielgia, atleidžia ar greitai, gerai atlieka namų darbus.
Diena po dienos, siūlas po siūlo ruošiame vietą Kūdikėliui Jėzui. Atrodo visai paprasta, gal net kvailoka, tačiau kai kas tose ėdžiose patraukia akį ir mane priverčia pagalvoti....Kodėl laukiame sausio 1-osios, kad įsivardintume naujų metų pasiryžimus?
Katalikams adventas žymi naujų liturginių metų pradžią, tad kodėl tai negali būti proga pradėti galvoti apie pokyčius? Pastaruoju metu, be kita ko, aš buvau labai įsitempusi, ir jei lauksiu Naujųjų metų, kad su Dievo pagalba sulaikyčiau emocijas, tikrai nutiks taip, kad „neatsiras vietos užeigoje“.
Be to, adventas tradiciškai suprantamas kaip „mažesnės atgailos“ laikotarpis, reiškiantis, kad nėra oficialių Bažnyčios nurodytų pasninkų. Tačiau panašiai kaip gavėnia, tai yra virsmo, laukimo laikotarpis, kai tikimasi, kad Kūdikėlis Jėzus gims mūsų širdyse. Kiekvienu siūlu, kurį mano vaikai pririšo prie „ėdžių“, man primenama, kad šis pasikeitimas vyksta; tai reiškia ne tik uždegti žvakę advento vainike ar klausytis kalėdinės muzikos, tačiau, bent jau man, kovoti bandant pakeisti įprotį.
Dietrich Bonhoffer, Holokausto kankinys, kartą parašė savo celėje: „Švęsti adventą gali tik tas, kurio siela kankinasi, kuris žino esąs vargšas, netobulas, kuris tikisi, kad nutiks kažkas didingo“.
Atpažįstu save tuose žodžiuose – „besikankinanti siela, vargšas ir netobulas“ .
Ir bandydama neapšaukti savo penkiamečio vaiko, meldžiu Kūdikėlį Jėzų, kad padėtų man daugiau šypsotis. Meldžiu, kad mano mintys, žodžiai ir veiksmai taptų švelnesni (ypač vaikų atžvilgiu tomis šaltomis ar lietingomis dienomis). Pririšdama kiekvieną siūlą prie servetėlių laikiklio-ėdžių, meldžiu, kad „jis augtų, o aš mažėčiau“ (Jn 3, 30). Kūdikėli Jėzau, man reikia tavo pagalbos. (DŽ / Aleteia)
