Knyga skirta ne skaityti, bet ir plėšyti, rašyti, klijuoti, tepti purvais ar piešti. Netikėta, tiesa? Būtent tam kviečia knygos „Pakopa po pakopos“ autorius Gabrielius Edvinas Klimenka. Teologas, VDU Katalikų teologijos fakulteto doktorantas ir šaulių kuopos vadas šiuo, Magnificat leidinių išleistu, kūriniu laužo ne tik su tikėjimu, bet ir su knygomis susijusius stereotipus.
Paklaustas, kas įkvėpė tokį knygos pavadinimą, autorius atsako: „Yra dvi pagrindinės priežastys. Viena rimta, teologinė, o kita linksmoji. Teologine prasme kalno įvaizdis per visą krikščionybės istoriją nuolat kartojasi, o kopimas į kalną – tarsi tikėjimo kelionės iliuzija. Tai į kalną mes ir kopiam pakopa po pakopos. O kitas dalykas, kodėl būtent toks pavadinimas – aš labai norėčiau pamatyti tą vaizdą, kaip žmonės atėję į knygyną pirkti šios knygos sako „Laba diena, duokite man knygą „Kapoka ko papokos“, – juokiasi autorius. Nors knygelė skirta vaikams ir paaugliams, Gabrielius Edvinas Klimenka teigia, kad ji domina ir vyresnius skaitytojus. Todėl ši knyga kiekvienam ieškančiam ar jau atradusiam tikėjimą suteiks galimybę ne tik patirti smagiąją jo pusę, tačiau kartu ir geriau pažinti save.
Knygoje esančios užduotys gali nustebinti – ramiai sėdėti neteks! Knyga ne tokia kaip kitos – ji interaktyvi, verčianti judėti. Todėl rašytojas teigia, kad savo auditoriją vadinti skaitytojais būtų netikslu ir mieliau juos vadina „iššūkininkais“. Autorius pripažįsta bijojęs, kad knyga nebus naudojama pagal paskirtį: „Kai kurie žmonės mano, kad numesti knygą ant žemės, joje pabraukti ar į ją parašyti yra baisiausias šventybės išniekinimas. Na, bet jei to nedarai, tuomet knygos paskirtis neišpildoma. Žodžiu, reikia suprasti, kad jei perki įrankį, su tuo įrankiu reikia dirbti, o ne gražiai padėti į lentyną.“
Knygą autorius įvardina esant edukacinio pobūdžio, nes užduotys skatina susipažinti su tikėjimu iš kitos perpektyvos nei įprasta. Rašytojas teigia: „Mes 
labai dažnai įsivaizduojame, kad tikėjimas turi būti be galo rimtas. Kartais žmonėms kyla mintys, kad jei nusišypsai bažnyčioje, tai iškart pateksi į pragarą. O ši knygelė parodo, kad tikėjimas gali būti smagus ir nereikia niūriu veidu sėdėti bažnyčioje“. Rašytojas tvirtina, kad tikėjimą jis suvokia pirmiausia kaip linksmumą bei džiugesį, o ne niūrumą ar liūdesį. Autorius dalinasi, kad tokiam jo požiūriui įtaką padarė jėzuitų, kuriems būdinga įžvalgas pateikti juoko forma, auklėjimas. Gabrielius stebisi bažnyčios bendruomenėje neretai tvyrančiu susikaustymu: „Sakykim, vyksta šv. Mišios, kunigas papasakoja anekdotą ir visa Bažnyčia sėdi ir žiūri rimtais veidais, nes bažnyčioj juoktis negalima. Tikėjime man linksmumas siejasi su vidine laisve, nes jeigu esi viduje susikaustęs, tu nesi laisvas – reiškia tu negali atsiduoti tikėjimui, Dievo vedimui ir panašiems dalykams, nes visą laiką save kontroliuoji.“ Visgi, Gabrielius cituodamas Koheleto knygos eilutes priduria, jog „yra laikas džiaugtis, yra laikas liūdėti“.
Gali kilti klausimas – o kur šioje knygoje atsiranda tikėjimo aspektas? Autorius paaiškina: „Atsivertus kitą [užduoties] puslapį, yra konkreti nuoroda į Bibliją, kuri viską ir paaiškins“. Knygoje pateiktos biblinės išnašos tik nurodo į tam tikrą Biblijos dalį, tačiau šios dalies neužrašo. Autorius atskleidžia, kad buvo svarstoma įdėti pačias ištraukas, tačiau nusprendė, kad nuorodos prisideda prie knygos tikslo – skatina įdėti pastangų išsiaiškinti jose slypinčias citatas. „Na, gali pagooglint“, – juokauja autorius.
Straipsnį pagal radijo stoties „XFM“ laidą „po knygos viršeliu“ parengė Emilija Belevičiūtė. Laidą vedė Karolina Bagdonė, pokalbyje dalyvavo Marijus Ilaras bei knygos autorius Gabrielius Edvinas Klimenka. Laidos įrašą galite išgirsti „Soundcloud“ platformoje adresu: https://soundcloud.com/xfmlt/pkv-sc-2020-06-09-tiesiog
Gabrielius E. Klimenka asmeninė nuotrauka
