Šios Kalėdos yra paženklintos pandemijos; išgyvenama sveikatos, socialinė-ekonominė ir net bažnytinė krizė nesirinkdama kirto visam pasauliui. Ši rykštė tapo nemenku išmėginimu, bet kartu tai proga susimąstyti apie krizės reikšmę, suvokti Dievo valią, atsiversti. Šiais žodžiais popiežius pirmadienį kreipėsi į kardinolų kolegiją ir Romos kuriją Kalėdų linkėjimams skirtoje audiencijoje.
Ką daryti krizės metu? Visų pirma, turime priimti krizę kaip malonės metą, suteikiantį galimybę suvokti Dievo valią kiekvienam iš mūsų ir visai Bažnyčiai. Turime vadovautis logika, kuri atrodo prieštaringa, jog „kai esame silpni, tada esame stiprūs“.
Visus ir viską apimančių krizių būta kiekviename istorijos etape, apimančių ideologijas, politiką, ekonomiką, technologiją, ekologiją ir religiją, jos neišvengiama asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Šventasis Raštas moko, kad daugelis išganymo istorijos veikėjų išgyvena ir įveikia krizes, nuo Abraomo iki Pauliaus Tarsiečio. Bet iškalbingiausia yra nukryžiuoto Jėzaus krizė – kai apleistas Tėvo, kupinas pasitikėjimo atiduoda savo gyvybę į jo rankas.
Kas nepriima krizės Evangelijos šviesoje, apsiriboja lavono skrodimu. Tas mato krizę, bet ne pagal Evangelijos viltį ir šviesą. Krizė mus gąsdina ne vien todėl, jog užmiršome ją vertinti taip, kaip prašo Evangelija, o todėl, kad užmiršome, jog Evangelija pirmoji mums sukelia krizę. Bažnyčia yra krizę nuolat patiriantis kūnas todėl, kad tai gyvas kūnas, tačiau Bažnyčia niekuomet neturėtų tapti konfliktuojančiu kūnu, su nugalėtojais ir nugalėtaisiais. Bažnyčia turi atsinaujinti, tačiau atsinaujinimas neturi būti suvokiamas kaip naujas lopas ant seno rūbo, nes Bažnyčia nėra paprastas Kristaus rūbas, o Jo kūnas, kuris apglėbia visą žmonijos istoriją. Mes nesame pašaukti pakeisti ar reformuoti Kristaus kūną, kuris yra tas pats vakar, šiandien ir visados, bet aprengti Jo kūną nauju rūbu, kad aiškiau pamatytume, jog malonė yra ne iš mūsų, o iš Dievo, „šitą lobį moliniuose induose mes nešiojamės, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“.
Bažnyčia yra kaip molinis indas, brangus dėl savo turinio, o ne dėl savo išvaizdos. Gali susidaryti įspūdis, kad molis, iš kurio esame nulipdyti, yra sutrūkinėjęs ir suskilęs, tačiau turime stengtis, kad mūsų silpnumas netaptų kliūtimi skelbti Evangeliją. Jei nuo savo gyvenimo atskirtume Dievą, kupiną gailestingumo, mūsų gyvenimas taptų melagyste.
Būtų gera, jei liautumės gyvenę konfliktuodami ir vėl pajustume ėjimą, atvirą krizei. Evangelija pasakoja, kad piemenys patikėjo angelu ir pagal jo skelbimą išėjo ieškoti Jėzaus, o Erodas, išgirdęs trijų išminčių pasakojimą, užsidarė savyje, o užsidaręs pasidavė melui ir smurtui. Taip pat kiekvienas iš mūsų, užimančių atsakingas pareigas Bažnyčioje, turime savęs paklausti, ar norime sekti Jėzumi su piemenų nuolankumu, ar su Erodo savigynos jausmu, jo pavyzdžiu eiti į krizę, ar gintis nuo Jėzaus konfliktuodami.
Popiežius visų su juo vykdančių Evangelijos tarnystę kardinolų ir kurijos vadovų paprašė Kalėdų dovanos: dosniai bendradarbiauti ir su užsidegimu skelbti Gerąją naujieną vargdieniams. Atminkime, kad Dievą tikrai pažįstą tas, kas priima vargšus. Vargstantieji yra Evangelijos centre. Niekas savanoriškai tenekliudo Viešpaties vykdomų darbų, prašykime nuolankumo malonės šioje tarnystėje, pasakė popiežius, visiems linkėdamas linksmų Kalėdų.
Po susitikimo su savo bendradarbiais, kurijos vadovais, popiežius atskirai audiencijoje priėmė visus Šventojo Sosto institucijose ir Vatikane dirbančius asmenis su šeimų nariais. Popiežius paragino susimąstyti apie tai, ką reiškia atpažinti užgimusį Dievo Sūnų, kaip jį kontempliuoti, kad paskui būtų galima jį skelbti. Prakartėlė tam puikiai tinka, nes leidžia pamatyti kūdikėlio figūrėlę, tačiau ji skatina susimąstyti apie didįjį Dievo gailestingumą, kuris tapo kūdikiu, sakė popiežius visiems palinkėdamas šventų Kalėdų. (SAK / Vatican News)
