Penktadienio rytą popiežius ir Romos kurijos vadovai klausėsi antrosios advento meditacijos. Pirmąją meditaciją prieš savaitę skyręs mirties tematikai, šį penktadienį popiežiaus namų pamokslininkas kardinolas Raniero Cantalamessa OFM Cap. kalbėjo apie amžinąjį gyvenimą.
Pandemija mus privertė suvokti pasaulio branginamų vertybių laikinumą ir nestabilumą, sakė pamokslininkas. Viskas praeina: turtas, sveikata, grožis, kūno jėgos... Viskas aplink mus kečiasi, nors dažnai į tai nekreipiame dėmesio. Kad tai suprastume, palyginkite šiandienines – mūsų ar mums pažįstamų žmonių – nuotraukas su dvidešimt ar trisdešimt metų senumo nuotraukomis. Apsvaiginti gyvenimo ritmo, mes į visa tai nekreipiame dėmesio, nesustojame ir nepasidarome reikalingų išvadų. Ir dabar staiga viskas, ką laikėme savaime suprantamais ir pastoviais dalykais, pasirodė, kad iš tiesų yra nepaprastai trapu. Esame tarsi tie, kurie linksmai čiuožė ant užšalusio ežero, bet staiga ledas įlūžo po kojomis ir pradėjome grimzti į dugną.
Vis dėlto, sakė kardinolas R. Cantalamessa, dabartinė pasaulinė krizė gali mums būti ir proga iš naujo atrasti, kad, nepaisant visko, turime patikimą atramos tašką, tvirtą pagrindą, tikrąją uolą, kuria gali remtis mūsų žemiškoji egzistencija. Yra ir tai, kas niekada nepraeina, – amžinybė. Turime iš naujo atrasti tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Tai ir yra didysis indėlis, kuriuo religijos, kartu su mūsų pastangomis, gali prisidėti prie geresnio ir broliškesnio pasaulio kūrimo.
Pasak kardinolo R. Cantalamessa, krikščionims tikėjimas amžinuoju gyvenimu nėra pagrįstas tik filosofiniais argumentais apie sielos nemirtingumą. Jis grindžiamas tikru faktu – Kristaus prisikėlimu ir jo pažadu: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: „Einu jums vietos paruošti?“ Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 2–3). Mums, krikščionims, amžinasis gyvenimas nėra abstrakti kategorija, bet asmuo. Gyventi amžinai – tai būti kartu su Jėzumi, dalytis jo kaip Prisikėlusiojo būsena.
Tikėjimo išpažinime mes sakome: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo“, tačiau per daug nesureikšminu šių žodžių. Amžinybės idėja net ir tikinčiais save laikančių žmonių sąmonėje yra išblėsusi. Kokios praktinės tokio užtemimo pasekmės? Šv. Paulius sako: „Jeigu mirusieji nebus prikelti, tai valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32). Jei netikime amžinybe, natūralus noras gyventi visada paradoksaliai tampa noru ar netgi karštligišku troškimu gyventi sau malonų gyvenimą, kartais net kitų žmonių sąskaita. Išnykus amžinybės horizontui ir žmogaus kančia atrodo beviltiškai absurdiška.
Įsivaizduokime tokią situaciją, tęsė pamokslininkas. Asmuo, kuris nuomojosi laikiną būstą, gavo žinią, kad turės greitai iš jo išsikelti. Laimei, jam iš karto pasiūlyta galimybė turėti naujus namus. Bet ką jis veikia? Išleidžia visus pinigus namų, kuriuos turi palikti, remontui ir gražinimui, ir visai negalvoja apie tuos namus, kuriuose netrukus apsigyvens! Argi tai nebūtų kvaila? Visi turėsime palikti dabartinį lakiną būstą ir tikrai atrodytume kaip tas kvailas žmogus, jei galvotume tik apie laikinųjų namų gražinimą, nesijaudindami dėl to, kas mūsų laukia amžinuosiuose namuose.
Daugelis klausia: „Kas gi bus amžinasis gyvenimas ir ką veiksime visą laiką danguje?“ Į tai mums atsako apaštalas: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Galime sakyti, kad gyvensime panirę į krašto ir dugno neturintį Švenčiausiosios Trejybės meilės vandenyną, nors gerai suprantame, kad, jei norime žodžiais tai apsakyti, mūsų žodžiai iš tikrųjų tampa panašūs tik į nerišlų mikčiojimą. Ar mums nebus nuobodu? Klauskime karštai įsimylėjusiųjų, ar jiems nuobodi jų meilės viršūnė ir ar jie nenorėtų, kad ta akimirka truktų amžinai?
Pasak pamokslininko, reikia išsklaidyti ir dar vieną abejonę, kuri slegia tikėjimą amžinuoju gyvenimu. Tikinčiajam amžinybė nėra tik pažadas ir viltis arba, kaip manė Marxas, nuviltų žemiškųjų lūkesčių perkėlimas į dangų. Tai ir buvimas bei patirtis. Amžinybė – tai tikras buvimas ir artumas, kurį jau dabar galime patirti. Su Kristumi, Įsikūnijusiu Žodžiu, amžinybė prasiveržė per laiką. Mes tai išgyvename tikėdami į Kristų, nes kas tiki, tas jau turi amžinąjį gyvenimą (plg. 1 Jn 5, 13). Amžinybės buvimą laike mes jaučiame Šventosios Dvasios dėka. Dievas mus ruošia amžinajam gyvenimui, „suteikdamas Dvasią kaip laidą“ (2 Kor 5, 5). Gavę pirmuosius būsimo amžinojo gyvenimo vaisius, trokštame pilnatvės.
Šiandien apmąstydami amžinybės slėpinį mes neužmirštame dabartinio mūsų žemiškojo gyvenimo sunkumų, kuriais dalijamės su visais kitais Žemės gyventojais, tačiau žvilgsnis į amžinybę mums, tikintiesiems, padeda nepasiriboti vien šio pasaulio horizontu, o kartu įkvepia drąsos ir vilties taip pat tiems, kurie neturi tikėjimo paguodos, baigė antrąją advento meditaciją popiežiaus namų pamokslininkas. (JM / Vatican News)
