Krikščioniška malda yra visiškai žmogiška: ji apima šlovinimą ir maldavimą. Jėzus mokė mokinius melstis „Tėve mūsų“ malda, kuria kreipiamės į Dievą su vaiko pasitikėjimu ir išdėstome savo prašymus, sakė popiežius Pranciškus gruodžio 9 dienos bendrosios audiencijos katechezėje, tęsdamas meditacijų apie maldą ciklą.
Meldžiame Dievą kilniausių dovanų: Jo vardo tarp žmonių pašventinimo, jo viešpatavimo, jo geranoriškos valios išsipildymo pasaulyje. Katekizmas primena: „Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo (žr. 2632)“
„Tėve mūsų“ maldoje taip pat meldžiame labai paprastų dovanų – „kasdienės duonos“, o tai reiškia ir sveikatos, namų, darbo, ko reikia kiekvienai dienai, taip pat Eucharistijos, kad gyventume Kristuje. Meldžiame nuodėmių atleidimo, kurio mums taip pat reikia kiekvieną dieną, kad mūsų santykiai su kitais būtų taikūs. Meldžiame pagalbos gundymuose ir išlaisvinimo iš blogio.
„Prašyti, melsti. Tai labai žmogiška. Dar kartą pasiklausykime katekizmo: „Prašymo malda yra mūsų suvokto santykio su Dievu išraiška: būdami kūriniai, nesame nei pradžią patys sau davę, nei savo negandų šeimininkai, nei galutinis tikslas patys sau, bet, kaip krikščionys, taip pat žinome, kad, būdami nusidėjėliai, nusigręžiame nuo savo Tėvo. Prašymas jau yra grįžimas pas Jį. (2629)““, – sakė popiežius Pranciškus. Anot jo, jei kas nors jaučiasi blogai, nes padarė blogų dalykų ir yra nusidėjėlis, tai kalbėdamas „Tėve mūsų“ jis artinasi prie Viešpaties.
Kartais manome, kad mums nieko nereikia, kad mums pakanka mūsų pačių ir kad galime gyventi visiškai savarankiškai. Bet anksčiau ar vėliau ši iliuzija išsisklaido. Pajaučiame, kad mums reikia kažko kito, kad siela, psalmės žodžiais, kaip išdžiūvusi žemė (žr. Ps 63). Visiems yra taip atsitikę vienu ar kitu gyvenimo metu, visi esame išgyvenę, patyrę melancholijos ir vienišumo laiką. Biblija nesigėdija parodyti ligos, neteisingumo, draugų išdavystės ir priešų grasinimo žmogaus gyvenime. Kartais atrodo, kad viskas griūva, kad visas gyvenimas nugyventas tuščiai. Šiose situacijose vienintelė išeitis – šauksmas ir malda „Viešpatie, padėk man!“ Malda perplėšia ir didžiausias tamsybes.
„Viešpatie, padėk. Tai atveria: atveria kelią, atveria takelį“, – pakartojo Šventasis Tėvas. Pasak jo, mes, žmogiškos būtybės, prašymu padėti dalijamės su visa kūrinija.
Begalinėje visatoje meldžiamės ne vien mes: Dievo troškimas įrašytas kiekviename kūrinijos fragmente.
„Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame“, – citavo popiežius gražius apaštalo Pauliaus laiško romiečiams žodžius (žr. Rom 8, 22–23). Pasak Pranciškaus, galime išgirsti medžių, uolų, gyvūnų atsidusimus, net ir paukščio skrydyje, kaip rašė Tertulionas (De oratione XXIX) pamatyti kažką panašaus į maldą.
Tad neturime sunerimti ar susigėsti, kai pajaučiame poreikį melstis. Kai mums ko nors labai trūksta, turime prašyti. Dažnai mums gėda prašyti pagalbos, prašyti ką nors mums padaryti. Gėdijamės prašyti ir Dievo.
„Nereikia gėdytis prašyti. „Viešpatie, man reikia to“. „Viešpatie, atsidūriau sunkumuose“. „Padėk man!“: tai širdies šauksmas, skirtas Dievui, kuris yra Tėvas“, – sakė Pranciškus ir pridūrė, kad galime kreiptis į Dievą ir tada, kai esame laimingi. Tada mūsų malda yra padėka už tai, ką gavome, suvokimas, kad viskas yra malonė.
Malda žengia petys į petį su mūsų, kaip kūrinių, ribų priėmimu. Galbūt galima nepasiekti tikėjimo į Dievą, tačiau sunku netikėti malda: ji paprasčiausiai egzistuoja, ji yra tarsi vidinis šauksmas, kurį visi esame girdėję. Vieną dieną jis ima ir pabunda, galbūt po ilgos tylos.
„Broliai ir seserys, žinome, kad Dievas atsilieps“, – tęsė popiežius, primindamas psalmes. Dievas visada išgirsta skundą ir atsako, šiandien, rytoj, vienu ar kitu būdu, nors kartais reikia kantrybės. Biblijoje tai primenama daugybę kartų. Dievas atsiliepia ir į tuos prašymus, kurie buvo sušnabždėti širdyje, kurių nedrįstame pasakyti garsiai.
Dabar advento laikas – laukiame Kalėdų. Tačiau visas mūsų gyvenimas yra laukimas, gyvename laukdami. Malda yra laukimas, kol Viešpats atsilieps. Net ir mirtis sudreba, kai krikščionis meldžiasi, nes žino, jog kiekvienas besimeldžiantysis turi stipresnį už ją sąjungininką: prisikėlusį Viešpatį. Mirtis buvo įveikta Kristuje ir ateis išsipildymo dieną, kai ji nebegalės šaipytis iš mūsų gyvenimo ir mūsų laimės.
„Mokykimės laukti, laukti Viešpaties. Viešpats mus lanko ne vien didžiųjų švenčių metu, bet kiekvieną dieną, širdies gelmėje, jei tik mes laukiame. Daug kartų nesuprantame, kad Viešpats arti, beldžiasi į mūsų duris, praleidžiame susitikimą. Šv. Augustinas sakydavo, jog bijo nesuprasti, kad praėjo Viešpats. Viešpats praeina, Viešpats ateina, Viešpats beldžiasi. Bet jei tavo ausys pilnos kitų triukšmų, neišgirsi Viešpaties kvietimo“, – sakė popiežius ir pridūrė: „Broliai ir seserys: laukti – tai ir yra malda“. (RK / Vatican News)
