Popiežius Pranciškus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės vidudienį paprašė visomis išgalėmis kovoti su nuodėme, gyventi ne šiandienos praeinančiu džiaugsmu, o kiekvieną dieną priimti kaip progą atmesti blogį ir priimti Dievą: Blogiui ne! Dievui ir jo malonei taip! – sakė Pranciškus.
Šios dienos liturginė šventė mini vieną iš nuostabiausių išganymo istorijos įvykių – Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Kristus išgelbėjo ir Mergelę Mariją, bet tai padarė nepaprastu būdu, nes pats Dievas norėjo, kad jo Sūnaus motina nuo pat prasidėjimo būtų visiškai nepaliesta nuodėmės. Todėl Marija per visą savo žemiškąjį gyvenimą buvo laisva nuo bet kokios nuodėmės dėmės, buvo „malonės apdovanotoji!“ (Lk 1, 28) – taip ją angelas pavadino – ir galėjo džiaugtis įstabiu Šventosios Dvasios veikimu, leidusiu visą laiką palaikyti tobulą ryšį su sūnumi Jėzumi. Ji buvo Jėzaus mokinė: Motina ir mokinė. Bet be nuodėmės dėmės.
Tai, ką Marija turėjo nuo pat savo egzistencijos pradžios, mes turėsime laikų pabaigoje, po to kai būsime nuplauti Dievo malonės vandeniu. Mums rojaus vartus atvers Dievo malonė, jei ją ištikimai priimsime. Net patys nekalčiausi buvo paženklinti gimtosios nuodėmės ir visomis išgalėmis kovojo su jos pasekmėmis. Jie įžengė į amžinąjį gyvenimą pro ankštus vartus. Pirmasis, apie kurį žinome kaip pirmąjį įžengusį į rojų, buvo nusikaltėlis, vienas iš dviejų nukryžiuotų su Jėzumi. Gerasis nusikaltėlis kreipėsi į Jėzų prašydamas: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Šiandien su manimi būsi rojuje“. Broliai seserys, Dievo malonė suteikiama visiems; daugelis paskutiniųjų žemėje bus pirmieji danguje! – sakė Pranciškus.
Tačiau būkite tikri: galime pergudrauti žmones, be ne Dievą. Jis kantrus, mūsų laukia, visą laiką yra, kad suteiktų malonę. Jis geriau už mus pačius žino, kas mūsų širdyje. Pasinaudokime dabartiniu momentu. Tokia krikščioniška kasdienos išgyvenimo prasmė: ne džiaugtis praeinančiu akimirksniu, pagal pasaulietišką prasmę, o priimti šiandieną kaip progą ištarti „ne“ blogiui ir „taip“ Dievui. Atsiverti jo malonei. Daugiau nežiūrėti į save, neveidmainiauti, o žvelgti tikrovei į akis, pripažinti, kad nemylėjome Dievo ir nemylėjome artimo taip, kaip reikėjo. Ir tai išpažinti žengiant atsivertimo keliu, visų pirma prašant Dievo atleidimo Susitaikymo sakramente, o paskui ištaisant kitiems padarytą blogį. Visuomet būkime atviri malonei. Viešpats beldžiasi į mūsų duris, į mūsų širdis, kad į ją įžengtų kaip bičiulis, bendrystėje, kad suteiktų išganymą.
Tai kelias, kuriuo galime tapti „šventais“ ir „be dėmės“. Mūsų Motinos nesuteptas grožis yra nepakartojamas, bet mus žavi. Pasitikėkime ir kartą visiems laikams ištarkime „ne nuodėmei ir „taip“ malonei. (SAK / Vatican news)
