COVID-19 virusas nesirenka aukų, tačiau jo pasekmės dar kartą išryškino nelygybės problemą. Turime įsisąmoninti, kad tikras saugumas yra visapusiškas, o ne karinis. Mums reikia naujos mokslų ir humanizmo sąjungos, kad mūsų pažanga būtų iš tiesų žmogiška.
Tai akcentai iš lapkričio 23 dieną arkivyskupo Paulo Richardo Gallagherio, Popiežiaus valstybės santykių su valstybėmis sekretoriaus, skaityto pranešimo Italijos mokslų akademijoje (Lincei akademija). Visa arkivyskupo pranešimo antraštė: „Brolybė, visapusiška ekologija ir COVID-19. Diplomatijos ir mokslų indėlis“.
Greitas ir nesulaikomas COVID-19 plitimas tapo išbandymu visai žmonijai, apvertė visų planus, padidino prieigos prie esminių gėrių ir paslaugų nelygybę, nutildė technologinę ir vadybinę euforiją, įstūmė į neregėtą pasaulinę krizę, kuriai nebuvome pasirengę, o dabar tik bandome švelninti pasekmes. Koronavirusas parodė nuogą tiesą – visi esame trapūs, viskas yra trapu, privertė abejoti mūsų ekonominėmis ir socialinėmis sistemomis, išmušė iš po kojų saugumo jausmą.
Gyvename prieštaravimų kupinu laikotarpiu, pažymėjo arkivyskupas P. R. Gallagheris. Viena vertus, vyksta beprecedentė mokslo pažanga įvairiose srityse, kita vertus, vyksta ir įvairios krizės visuose planetos regionuose. Visų pirma, sveikatos ir sveikatos sistemų krizė, sukelta pandemijos. Pandeminė padėtis tiesiogiai ir netiesiogiai paveikė maisto gamybą, paskirstymą ir prieigą prie jo, pagilindama jau prieš tai egzistavusią maisto krizę. 2019 metais penkios JTO agentūros pristatė ataskaitą apie prieigos prie maisto būklę pasaulyje ir nurodė, kad beveik 690 milijonų asmenų patyrė alkį. Alkanųjų skaičius auga, bado šmėkla vėl klaidžioja po mūsų pasaulį. Priežasčių daug: nelygus žemės vaisių paskirstymas, mažos investicijos į žemės ūkį, maisto švaistymas, konfliktai.
Klimato pokyčiai, skausmingi mažiems gamintojams, atkreipia mūsų dėmesį į aplinkos krizę, apie kurią nuolatos perspėja mokslininkų bendruomenė. Dėl jos gali būti prarasta taip sunkiai pasiekta pažanga, o didelės žmonių grupės atsidurti kraštutiniame skurde. Beveik pusė milijardo žmonių gyvena dykumėjančiose žemėse, kuriose maisto gamyba mažėja ir užsitikrinimas neišvengiamai blogėja. Nuo to kenčia neturtingiausi, jiems lieka vien migruoti. Tuo pat metu nedarome pakankamai, kad išvengtume klimato atšilimo, kuris labai paveiks mus pačius.
Šios krizės sumuojasi su ekonomine ir socialine krize, ypač su darbo krize. Pandemija į dienos šviesą iškėlė ir kelis kartus padaugino žiaurias jau anksčiau egzistavusios nelygybės pasekmes. Vargingiausiems prarasti darbą reiškia prarasti maistą, saugumą, ateitį. Jų nesaugo amortizaciniai mechanizmai – laikina parama ar sveikatos draudimas. Jų beviltiška būklė didina išnaudojimo, priverstinio darbo, prostitucijos riziką. Reikia pridurti, kad darbas nėra vien prasimaitinimo priemonė, bet ir asmens augimo, santykių mezgimo, dalijimosi talentais aplinka, prisidėjimo prie visuomenės gyvenimo ir pažangos jausmas bei atsakomybė. Sveikatos, prieigos prie maisto ir socialinė krizės yra taip susijusios ir persipynusios tarpusavyje, jog dera kalbėti apie vieną krizę.
„Niekada neišvaistykime krizės“, – priminė arkivyskupas Gallagheris Čerčiliui priskiriamą posakį. Kiekvienas sunkus etapas taip pat yra galimybė. Pandeminė situacija gali tapti galimybe suprasti bendrus interesus ir pasirengti pasirinkimams. Iš krizės neišeiname tokie patys, bet blogesni arba geresni. Reikia stengtis, kad laimėtų antroji tendencija. O tam reikia aiškios vizijos apie tai, kokios visuomenės ir ekonomikos norime.
Taip pat turime permąstyti saugumo sąvoką. 2019 metais karinės išlaidos pasiekė 1900 milijardų dolerių ir toliau augs, mat valstybės remiasi logika, jog reikia nuolatos užsitikrinti pranašumą prieš kitus. Tačiau daugiau ginklų, didesnės kariuomenės neužtikrina tikro saugumo, bet didina nesaugumą. Tikras saugumas yra visapusiškas saugumas, o jis užtikrinamas, kaip rodo dabartinės pandemijos patirtis, ne karinėmis išlaidomis, o pasauliniu bendradarbiavimu. Saugumas yra ne tiesiog karo nebuvimas, tačiau baimės nebuvimas, o tai pasiekiama kalbėjimusi ir bendro gėrio siekimu.
„Viskas yra susiję“, – skelbia popiežiaus Pranciškaus enciklika Laudato Si’. Mums reikia visapusiškos ekologijos, daugiakampės ir tarpdisciplininės, derinančios ekosistemų apsaugą ir vystymosi pažangą. Tokios ekologijos ašis turi būti žmogaus asmuo. Technologijų ir ekonominė pažanga, jei netarnauja žmogaus asmeniui, nėra tikra pažanga. Pastaroji apima etinį ir socialinį matmenis. Čia akivaizdus ugdymo vaidmuo: nepakanka vien žinių perdavimo, reikia perspektyvos keitimo, kad naujos kartos gyventų tvariau, atsakingiau ir solidariau, nei dabartinės. Pandemija paradoksaliai privertė galvoti ne apie pavienius, bet apie visus žmones ir apie naują solidarumą, kuris nebūtų vien abstrakti užuojauta ir apgailestavimas dėl blogių, bet pasiryžimas konkrečiai prisidėti prie asmenų ir bendrojo gėrio.
Visapusiška, arba integrali, ekologija, priduria arkivyskupas P. R. Gallagheris, Santykių su valstybėmis sekretorius, turi apimti naują sąjungą tarp mokslo ir humanizmo. Šie matmenys turi būti integruoti, o ne atskirti ar, dar blogiau, supriešinti, nes plinta pagunda manyti, jog mokslas ir technologijos išspręs visas problemas. Tačiau reikia etinių principų, kad mokslas būtų naudojamas ne egoistiškai, ideologiškai ar iš dalies. „Gyvenimas yra didesnis už mokslą“ – tokia perspektyva kreipia į disciplinų integravimą, į mokslo ir etikos, mokslininkų, filosofų ir teologų kalbėjimąsi. (RK / Vatican News)
