Gruodį Italijos knygynuose pasirodys popiežiaus Pranciškaus ir britų žurnalisto Austeno Ivereigh knyga „Pradėkime vėl svajoti“. Pirmadienį buvo paskelbtos kelios ištraukos.
Viename pristatomų knygos fragmentų, dabartinės pandemijos kontekste, popiežius Pranciškus pasakoja apie savo išgyventą ligos patirtį.
„Kai man buvo dvidešimt vieneri metai, susirgau sunkia liga ir tuomet pirmą kartą iš taip arti pamačiau, kas yra žmogaus ribotumas, skausmas ir vienatvė“, – pasakoja Pranciškus. „Ta patirtis pakeitė mano koordinates. Ištisus mėnesius nežinojau, kas aš, ar mirsiu, ar gyvensiu. Net gydytojai nežinojo, ar man pavyks išsikapstyti. Pamenu, vieną dieną apkabinau motiną ir paprašiau, kad ji man pasakytų, ar mirsiu.“
Tai įvyko, kai popiežius buvo seminarijos antrajame kurse. „Prisimenu datą – tai buvo 1957 m. rugpjūčio 13-oji. Seminarijos prefektas nuvežė mane į ligoninę, supratęs, kad rimtai sergu, kad tai ne gripas, kurį galima pagydyti aspirinu. Iš pradžių ligoninėje iš mano plaučių ištraukė pusantro litro vandens, tada man beliko kovoti tarp gyvybės ir mirties. Lapkritį jie mane operavo, pašalino dalį dešinio plaučio. Iš savo patirties žinau, kaip šiandien jaučiasi žmogus, sergantis koronavirusu, kai pats, be plaučių vedinimo aparato, nesugeba kvėpuoti.“
„Iš tos patirties išmokau, kaip svarbu susitikus su sergančiu žmogumi vengti pigios paguodos. Žmonės tada ateidavo pas mane ir sakydavo, kad viskas bus gerai, kad skausmas praeis. Tai nesąmonės, viso labo tik tušti žodžiai. Jie tariami galbūt linkint gero, tačiau nepasiekia širdies. Žmogus, kuris mane tuomet tikrai paguodė, buvo moteris, kuri pažymėjo visą mano gyvenimą – sesuo Maria Dolores Tortolo, mano vaikystės mokytoja, parengusi mane pirmajai komunijai. Ji atėjo pas mane, paėmė mano ranką, pabučiavo ir ilgai tylėjo. Jos buvimas, jos tyla man suteikė tikrą gilią paguodą. Po šios patirties stengiuosi kuo mažiau kalbėti, kai lankau ligonį. Aš tiesiog paimu jo ranką.“ (JM / Vatican News)
