Vienas iš pagrindinių šių metų renginių Vatikane, neįvykusių dėl COVID-19 pandemijos, turėjo būti pasaulinė konferencija apie ugdymą. Toks sumanymas išplaukė iš enciklikos „Laudato si’“: privalome kalbėtis tarpusavyje ir koordinuoti pastangas, jei norime iš tiesų pakloti pagrindus tvariai ateičiai, kurioje žmogus darniai gyvena savo aplinkoje. Tai integralios ekologijos doktrina.
Kad eitume tokiu keliu, turime keisti savo vystymosi modelį, ekonominį modelį ir gyvenseną. Tačiau tai neįmanoma be mentaliteto pokyčių, taigi be ugdymo, jo prielaidų ir turinio reformos. Todėl popiežius Pranciškus pasiūlė galvoti apie naują ugdymo paktą.
Lapkričio 12–14 dienomis katalikų moterų ir vyrų vienuolijų, dirbančių ugdymo ir švietimo srityje, vyresnieji dalyvauja nuotolinėje konferencijoje, kurios pagrindinė tema yra šis naujas švietimo iššūkis. Popiežius Pranciškus laišku pasveikino jo dalyvius. Spalio mėnesį išsiųstas laiškas adresuotas švietimui pasišventusio Pijorų ordino vyresniajam Pedro Aguado, kuris koordinuoja video konferenciją, ir paviešintas šiomis dienomis.
Pranciškus padėkojo vienuolijų vyresniesiems už pastangas ir priminė, kad įvairios vienuolijos visada buvo ir yra pirmose švietimo linijose. Anot popiežiaus, naują ugdymo paktą sudaro septyni įsipareigojimai, septyni prioritetai. Laiške virtualios konferencijos dalyviams jis rašo apie tris veikimo linijas, pravarčias tų prioritetų įgyvendinimui: dėmesingumą, svetingumą ir įtraukimą.
Sprendžiant švietimo uždavinius būtina sutelkti dėmesį ir iškelti į centrą asmenį, jo orumą, savitumą, grožį, unikalumą, sugebėjimą sąveikauti su kitais ir su jį supančia tikrove. Švietimas, kurio dėmesio centre yra asmuo, yra priemonė padėti vaikams ir jaunuoliams subrandinti gebėjimus ir išteklius, būtinus teisingai ir taikiai ateičiai. Šio tikslo negalima išleisti iš akių, kitaip rizikuojama pasimesti priemonių, projektų ir struktūrų įvairovėje.
„Dirbame dėl asmenų, tai jie sudaro visuomenes, o šios – žmoniją, Dievo pašauktą būti išrinktąja tauta“, – rašo popiežius Pranciškus.
Čia reikia paminėti antrąją veikimo liniją, kurią popiežius pavadino svetingumu, priėmimu: tai, anot Šventojo Tėvo, įsiklausymas į kitą, taip pat į vaikus ir jaunuolius, kuriems yra skirta švietimo tarnystė. Tokia atvirumo nuostata padės išeiti iš savo siauro rato, rėmimosi savimi pačiais, kurtumo kitų žmonių ir kūrinijos balsui. Atvirumas ir svetingumas būtinas, kad jaunuoliai išmoktų sąveikauti ir dirbti grupėje, kad išmoktų empatijos, trokštų saugoti mūsų bendrus namus, nepiktnaudžiauti, teiktų pirmenybę blaiviam gyvenimo būdui, solidarumui, subsidiarumui, ciklinei ekonomikai.
Trečioji lemiama veikimo linija – įtraukimas ir įsitraukimas, kad tai, ką išgirdome, nebūtų greitai pamiršta. Visiems turi būti leista prisidėti prie švietimo iššūkio. Tai taip pat reiškia mokyti vaikus ir jaunuolius žvelgti į pasaulį, kurį jiems žadame palikti, kritiška akimi, padėti suprasti ekonomines, politines, vystymosi ir pažangos problemas, taip pat siūlyti sprendimus, kurie iš tiesų tarnauja žmogui ir visai žmonių šeimai.
Popiežius palinkėjo gero darbo visų vienuolijų nariams, kurie dirba švietimo ir ugdymo srityje: jie yra labai svarbūs globalaus ugdymo pakto dalyviai.
Galima pridurti, kad savo pontifikato metu popiežius Pranciškus ne kartą kalbėjo, jog būtina nauja sąjunga tarp tų, kurie yra atsakingi už naujų kartų auklėjimą ir švietimą: šeimos, mokyklos, visuomenės. Šiandien galima konstatuoti, kad daug kur ugdymo paktas yra suaižėjęs arba subyrėjęs. Kalbama ne vien apie gerus pažymius, bet apie visapusišką asmenų brandą ir jų tarpusavio santykius. Pavojinga leisti, kad toliau didėtų ir gilėtų praraja tarp kartų, tarp skirtingų tautų ir kultūrų, tarp turtingų ir vargšų, tarp ugdymo ir transcendencijos, tarp ekonomikos ir etikos, tarp žmonijos ir planetos, tarp tėvų ir mokyklų, tarp šeimų ir visuomenės, tarp šeimų poreikių ir ekonomikos interesų. (RK / Vatican News)
