Sausio 11 dieną popiežius susitiko su visais diplomatais, kurie atstovauja savo valstybėms prie Šventojo Sosto. Paprašėme šį įvykį ir pačią kalbą pakomentuoti Ireną Vaišvilaitę, Lietuvos Respublikos ambasadorę prieš Šventojo Sosto, kuri tiesiogiai jos klausė, o vėliau galėjo apsikeisti naujametiniais sveikinimais su Pranciškumi.
Irena Vaišvilaitė:
Visų valstybių vadovai vieną kartą per metus susitinka su diplomatiniu korpusu, išsako pagrindines žinias valstybėms, su kuriomis ta šalis, šiuo atveju Šventasis Sostas, palaiko diplomatinius santykius. Kadangi kalba yra transliuojama, yra vieša, tai dar platesnė žinia, visam pasauliui. Tai yra tarptautinės politikos kalba. Šiuo atveju popiežius, sakydamas kalbą, per ambasadorius, kurie yra akredituoti prie Šventojo Sosto, reziduojantys ir ne, nes šitame susitikime dalyvauja ir nereziduojantys ambasadoriai, per 190 ambasadorių (diplomatų dalyvauja daugiau).
Per ambasadorius (popiežius) kreipiasi į valstybių, kurioms tie ambasadoriai atstovauja, vadovus, vyriausybes ir, iš dalies, visuomenes. Popiežiaus metinė apžvalginė kalba liečia ne vien grynai tarptautines problemas. Popiežius, sakyčiau, visada kalba ir apie tą gylį, iš kurio problemos kyla. Kiekvienų metų tema turi viena ar dvi pagrindines temas, apžvalgines, problemines – iš Bažnyčios mokymo pozicijos ar perspektyvos, kartu iš religinės perspektyvios, pačia giliausia prasme.
Šį kartą popiežius esmine tema buvo pasirinkęs migraciją, emigraciją, pabėgėlių krizę, kaip tarptautinę problemą. Per ją jis kalbėjo apie šios krizės priežastis ir svarbia priežastimi įvardino abejingumą, lėkštą pragmatizmą, instrumentinį požiūrį į žmogų, ypatingai į silpnuosiuos žmones, kaip pavadino, prekybinį požiūrį į žmones. Bet kartu jis kalbėjo ir apie tarptautinės bendruomenės negebėjimą spręsti šitas problemas. Kaip sakė, daugybė krizių galėjo būti išspręstos iki jos išprovokavo migracines bangas: ar tos bangos būtų kilusios dėl gamtinių problemų, ar dėl konfliktų, karų, smurto, labai didelio neteisingumo vienoje ar kitoje vietoje. Paskui jis kalbėjo apie prekybą ginklais, kuri irgi ypatingai skatina, sakyčiau, kursto konfliktus, juos eskaluoja. Taip pat paminėjo migracijos bangos šalutinius efektus, kaip kontrabanda žmonėmis, migrantų kontrabanda. Bet ta kontrabanda įmanoma todėl, kad daugybė valstybių, tą patį galima pasakyti ir apie Europos Sąjungą, neturi imigracijos politikos – bendros, suderintos, sutartimis apibrėžtos politikas. Ir vienas klausimas, kurį popiežius iškėlė labai konceptualiai, buvo apie tarptautinių sutarčių ydas, kadangi tik nedidelė jų dalis liečia migrantų, imigrantų apsaugą, tarptautiniame lygyje.
Kaip sakė pats popiežius, kaip taisyklė, nėra pajėgios, nesusitvarko (su migracijos krize). Jų priimami sprendimai, viena vertus, veikia kitų valstybių situaciją, kita vertus, yra daliniai ir neatneša tų rezultatų, kurių tikimasi. Popiežius kalbėjo, kad migracija liečia ne vieną regioną, bet visus pasaulio regionus, jis įvardino valstybes, kurios jo akimis žiūrint yra labai daug padariusios, elgiasi nesavanaudiškai: čia jis įvardino Libaną, Jordaniją, iš dalies Turkiją, Italiją, kaip valstybę Europos Sąjungoje, kuri vis tik daug daro gelbėdama migrantų gyvybes ir stengdamasi juos priimti. Kartu pastebėjo labai įdomių dalykų: kad, pavyzdžiui, Europos Sąjunga yra geidžiama migracijos kryptis ne vien, kaip gerovės zona, bet ir kaip vertybinė zona. Tai, ką galima vadinti Europos ar Vakarų vertybėmis traukia žmones, kurie bėga nuo įvairaus persekiojimo, diskriminacijos, išnaudojimo ir pan. Taigi, kai kartais žiūrima į migrantus kaip į tuos, kurie ieško tik gero gyvenimo, materialiai, norėdami pelnytis iš socialinės gerovės, socialinės santvarkos Vakarų pasaulyje, tai popiežius pabrėžia, kad ta gerovė yra daugiau nei vien materialinė. Šiuo atveju prieglobsčio, geresnio gyvenimo ieškoma gilumine prasme. Ir Europos Sąjungai yra svarbu išlaikyti savo vertybinę pusę. (Vatikano radijas)
