Izoliuotų ligonių baimė. Paguodą teikianti šypsena, žvilgsnis, žodžiai. Šeimų skausmas. Apie tai pasakoja kunigai, kurie, nepaisant koronaviruso, rūpinasi kitais.
Ligoninių kapelionai matė daug, per daug mirštančiųjų, kurių gyvybes nusinešė COVID.
Dabar, kai ligoninės ir ypač intensyvios pagalbos skyriai vėl žaibiškai pildosi, dvasininkai vis dar tebėra ten, koronaviruso grėsmės viduryje, kad paguostų sergančiuosius, kad atsilieptų į skausmą. Nes tokios kančios akimirkomis galima remtis tik į Dievą. Vėlinių dieną kyla daug klausimų, kaip kad šis: ką išmokstame apie mirtį pandemijos metu?
Vienos Italijos Pizos miesto ligoninės kapelionas kunigas Luca Casarosa sako, kad nuo kovo iki dabar išlydėjo 130 žmonių, ir senų, ir jaunų. „Buvau su jais iki pat galo, visus palaimindamas, melsdamasis, įtraukiau ir medikus, slauges, tapau ligonių tiltu su artimaisiais, kad jie galėtų bendrauti telefonu, laiminau juos. Tačiau tai nelengva. Matai ligonius, taip baisiai kenčiančius, daugelis jų prijungti prie aparatų, skundžiasi, kad jiems trūksta oro“. Tačiau kunigas Luca niekad nepasitraukė, sakydamas, kad tomis akimirkomis turi išmokti tylėti, dalytis jų kančia ir melstis su jais tyloje. Sunku, kai esi vienas reanimacijoje su 60 žmonių, atsidūrusių tarp gyvenimo ir mirties, kai žinai, kad ne visi ištvers. „Sunku, bet palaikome juos, kartu su medikais, seselėmis sukūrėme stiprius broliškus ryšius“, – sako kun. Luca.
Sasario (Sardinija) ligoninės kapelionas kunigas Paolo Mulas irgi nepasitraukė, pasiliko šalia koronaviruso ligonių. Apsirengia skafandru, užsideda kaukę ir leidžiasi tarp lovų atsakinėdamas į klausimus ir išklausydamas aimanas. „Mūsų buvimas – rūpesčio, artumo liudijimas, buvimas šalia tų, kurie kovoja su liga ir žvelgia mirčiai į akis, likę vieni gyvenimo pabaigoje. Bandome padėti įveikti kančios ir mirties baimę“, – sako kunigas. Nes kiekvienas susirgęs koronavirusu, o ypač jei prijungtas prie plaučių ventiliacijos aparatų, supranta, kokios gali būti ligos pasekmės, žvelgia į visus, ieškodamas paguodos. Dabar, kai daugiau žinoma apie virusą, mirties, kančios, vienatvės baimė dar didesnė. Baimė apima ir žvelgiant į pilnas palatas ligonių, senų ir jaunų. Kapelionai bando padėti ir pasirengti šeimoms, stengiasi būti šalia ligonio ir sveikstant, ir mirštant, vėliau guodžia šeimas, kad žmogus nebuvo vienas paskutinę akimirką. „Žmonės kenčia, kad žmogus negauna paskutinio prisilietimo, paglostymo. Todėl mūsų misija – ne tik dvasinis gailestingumas, tačiau ir gestas, kurį darome šeimos vardu. Tai vienišos mirtys, tačiau ne be vilties. Daugelis gauna Komuniją, būna dvasiškai palydimi“, – pasakoja kunigas Paolo.
Paduvos ligoninėje dirbantis kunigas Marco Galante pripažįsta, kad tai sunki patirtis. Šioje ligoninėje mirė pirmoji koronaviruso auka Italijoje vasario 21 d. „Kartais apninka bejėgiškumo jausmas – pavyzdžiui tada, kai ligonis prašo daugiau oro ir nežinai, kaip jam padėti. Vandens stiklinę gali paduoti, tačiau jei trūksta oro ir jei jis laukia eilėje, kad būtų prijungtas prie deguonies aparato?Neapleidžia ir šeimų skausmas, kurios visą tą laiką neranda ramybės, nes jų artimieji toli, jie negali netgi atsisveikinti prieš mirtį – tai didžiausia našta. Mėginu būti šalia, paguosti juos“, – liudija dvasininkas.
Vienoje Valle d’Aosta regiono ligoninių dirbantis kapelionas kunigas Isidoro Mercuri Giovinazzo pasakoja, kad ir paprastu metu visuomet rūpinosi nepagydomais ligoniais. „Dabar žvilgsniu, dengiamu deguonies kaukės ir lašelinių vamzdelių, jie prašo pripažinti jų žmogiškąjį orumą. Kasdien išmokstame, kad palydėti žmogų į paskutinę kelionę – tai lydėti jį į palaiminimą, kai siela atsiveria Dievui.“ Pasak kunigo, COVID ligonių šeimoms žinojimas, kad jų artimieji buvo palydėti kunigo, yra didelė paguoda.
„Deja, vėl uždarė ligonines lankytojams, artimieji negali patekti, aplankyti ligonių, koronaviruso pacientai išgyvena vienatvę“, – pasakoja Romos Gemelli klinikos kapelionas kunigas Nunzio Currao. Todėl bandoma sutelkti daugiau medicinos personalo, kad būtų šalia sergančiųjų. Ir jie tai daro, negailėdami savęs, tačiau nutinka, kad, atsidūrus šalia mirusio žmogaus, galbūt tokio paties amžiaus kaip jį slaugantis ar gydantis medikas, visi nuščiūva iš nevilties ir skausmo. Kunigas pasakoja, kad tada mėgina visus paguosti, kartu meldžiasi: „Esu su jais nuolat, kasdien, tylint, žvelgiant. Visi galiausiai randa šią paguodą padėti ligoniams iki pat galo“. (DŽ / Avvenire)
