Skaičiusieji antradienį pristatytą popiežiaus knygą „Dievo vardas – gailestingumas“ sako, kad ji lengvai skaitoma, popiežius Pranciškus paprastai ir atvirai seka mintį, jo kalba nesunki, mintys nesudėtingos, jis kreipiasi tarsi čia pat kalbėtų. Labiau nei knyga/pokalbis tai bendravimas su popiežiumi, dalijimasis mintimis. Pokalbį apie Dievo gailestingumą sudaro keturiasdešimt redaktoriaus Andrea Tornielli klausimų ir popiežiaus atsakymai, pasvarstymai. Keturiasdešimt temų autorius suskirstė į devynis skyrius. Štai kelios temos, aptartos su popiežiumi devyniuose knygos skyriuose.
„Metas gailestingumui“. Popiežius kalba apie Bažnyčią kaip apie karo lauko ligoninę. Nūdienos epocha yra labai tinkamas metas, nes joje prarasta nuodėmės reikšmė. Žmonijai, suluošintai socialinių ligų - skurdo, atmetimo, vergystės, reliatyvizmo, reikia gailestingumo, kuris pasak popiežiaus yra tarsi Dievo asmens tapatybės kortelė, Dievo, visuomet ištikimo, net tada, kai nusidėjėlis jo išsižada.
„Klausykla nėra nei skalbykla, nei kankinimo kamera“. Išpažinties einame ne kad būtume teisiami. Klausykloje įvyksta susitikimas su gailestinguoju Dievu, be kurio šis pasaulis neegzistuotų.
„Prisipažinkime, kad esame nusidėjėliai“: Pokalbyje su nuodėmklausiu reikia, kad būtum išgirstas, o ne tardomas. Kunigo vaidmuo – patarti, tačiau švelniai. Ten laukia Viešpats, jis pirmasis laukia, atlaidus, kupinas malonės.
„Ir popiežiui reikia gailestingumo“. Popiežius dar karta primena palyginimą apie Sūnų palaidūną: sugrįžusį ir atgailaujantį sūnų tėvas priima išskėstomis rankomis nelaukdamas sūnaus išpažinimo. Tokia yra Dievo meilė.
„Bažnyčia smerkia nuodėmę, tačiau apkabina nusidėjėlį“. Reikia atleisti septyniasdešimt septynis kartus, sako Pranciškus. O tai reškia visada, nes Dievas – visada rūpestingas, atidus, pasiruošęs priimti bet kurį link jo einantį arba to trokštantį žmogų.
„Bažnyčia tebūna „išeinanti“, „karo lauko ligoninė“ siekiantiems gailestingumo“. Karo lauko Bažnyčioje reikia pagarbaus elgesio, reikia neįžeisti ieškančiojo orumo, reikia įsiklausimo, užtarimo, atleidimo, meilės.
„Nelaižyti nuodėmės žaidų, bet siekti Dievo“. Savimeilė tik apkartina, narcisizmas yra kaip ligotas malonumas. Tačiau yra vaistai – reikia žengti žingsnį link Dievo, jo norėti, rimtai įvertinti savo būklę, suvokiant, kad nesame „autonomiški“, nepamirštant mūsų prigimties, purvo, dulkių, iš kurių esam sukurti: esame niekas. Ir svarbu visiems priminti, kad visuomet galima pradėti iš naujo jei tik leisime, kad Jėzus mums atleistų.
„Korupcija paversta sistema“: Nusidėjėliams „Taip!“, korumpuotiems „Ne!“ Be atleidimo nėra teisingumo. Atleidimas yra bet kokios teisingesnės ir solidaresnės ateities visuomenės pamatas. Šeima – pirmoji gailestingumo mokykla.
„Atjauta nugali abejingumo globalizaciją“. Atjauta labiau žmogiška, gailestingumas - labiau dieviškas. Tačiau Jėzus nežiūri iš lauko į vidų, tarsi imtų nuotrauką, o įsivelia. Tokio pasigailėjimo ypač reikia mūsų laikais.
„Vykdyti gailestingumo darbus“. Jie visuomet aktualūs ir galiojantys, sudaro sąžinės pagrindą, padeda atsiverti Dievo gailestingumui. Tarnaukime Jėzui kiekviename žmoguje, kuris yra atstumtas, atmestas, išalkęs, ištroškęs, nuogas, kalinys, ligonis, bedarbis, persekiojamas, pabėgėlis. Nuo atstumtųjų, kūniškai sužeistųjų, nusidėjėlių, sužeistųjų sieloje priėmimo priklauso krikščionių patikimumas. Gyvenimo saulėlydyje busime teisiami pagal meilę, sako šv. Jonas nuo Kryžiaus, priminė Pranciškus naujame veikale „Dievo vardas – gailestingumas“.
