Popiežius kviečia atsisakyti abejingumo ir cinizmo, sako Baltramiejus I, Konstantinopolio ekumeninis patriarchas, interviu Vatican News komentuodamas naująją popiežiaus Pranciškaus encikliką „Fratelli tutti“. Pasak Baltramiejaus, visi kartu turime svajoti pasaulį, kuris būtų vieninga žmonijos šeima.
Popiežiaus enciklika visiškai patvirtino lūkesčius, ši jo enciklika nepaprastai įdomi, tai nėra jo buvusių enciklikų ar raštų santrauka ar sąvadas, o yra sveikintinas visos Bažnyčios socialinės doktrinos apvainikavimas, sakė ortodoksų patriarchas Baltramiejus. Jis reiškė viltį, kad Pranciškaus enciklika „Fratelli tutti“ taps įkvėpimo šaltiniu ir vaisingu dialogu, skatinančiu lemiamas iniciatyvas ir veiksmus tarpkrikščionišku, tarpreliginiu ir visą žmoniją apimančiu – panžmonišku – lygmeniu.
Gimstančios Bažnyčios krikščionys vieni kitus vadindavo broliais, priminė Baltramiejus, pasak kurio, ši dvasinė ir kristocentrinė brolybė yra kur kas gilesnė už prigimtinę brolybę. Tačiau krikščionims broliai nėra tiktai Bažnyčios nariai, o visų tautų žmonės. Dievo Žodis priėmė žmogišką prigimtį ir visa suvienijo savyje. Kaip visi žmonės yra Dievo kūriniai, taip jie yra įtraukti į išganymo istoriją. Tikinčiojo meilė yra beribė. Ji apima visą kūriniją, Izaokas Siras tai vadina „dėl visos kūrinijos liepsnojančia širdimi“. Meilė broliams visuomet yra nepalyginama. Tai nėra abstraktus atjautos žmonijai jausmas, kuris paprastai ignoruoja kitą. Asmeninės bendrystės ir brolybės matmuo atskiria krikščionišką meilę ir brolybę nuo abstraktaus humanizmo.
Bažnyčia siūlo gyvenimą, kuriame būtų atsigręžiama į vienintelį reikalingą dalyką, o tai yra meilė, atsivėrimas kitam, žmonijos solidarumo kultūra, sakė Baltramiejus atkreipdamas dėmesį į popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Fratelli tutti“ primintą ir išsamiai pristatytą „Gerojo samariečio“ parabolę.
Kristus ypač susieja pirmąjį ir didžiausią įsakymą mylėti Dievą su antruoju ir į jį panašiu įsakymu mylėti artimą. Jis priduria, kad nuo šių dviejų įsakymų priklauso visas Įstatymas ir pranašai. Evangelistas Jonas šiuo atveju parašė labai aiškiai savo pirmajame laiške: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo“ (1 Jn 4,8). Pasak Baltramiejaus, Gerojo samariečio parabolė artima evangelisto Mato pasakojimui apie Paskutinįjį teismą, atskleidžia visą tiesą apie meilės įsakymą. Parabolės kunigas ir levitas atstovauja religijai, kuri užsidariusi savyje, jį rūpinasi tik įstatymų nekintamumo užtikrinimu, fariziejiškai ignoruoja ir apeina kas svarbiausia Įstatyme (plg. Mt 23, 23) – meilę ir paramą artimui. Paaiškėja, kad Gerasis samarietis yra artimas plėšikų užpultam ir sumuštam žmogui. Į Rašto aiškintojų klausimą, kas yra mano artimas? Jėzus atsako klausimu: kuris iš trijų atrodo artimas tam, kuris nukentėjo nuo plėšikų? Čia žmogui neleidžiama klausti, o jo prašoma ir jis kviečiamas veikti. Visuomet, turime matyti artimą, brolį, kai susitinkame, kai prieš mus tolimas, svetimas ir priešas.
Visai pritariame popiežiaus iššūkiui, jo kvietimui atsisakyti abejingumo ir cinizmo, kuris valdo mūsų santykį su gamta, mūsų politinį, ekonominį ir socialinį gyvenimą, kuris mus paverčia į save susitelkusiomis ir kitiems abejingomis būtybėmis, kad svajotume pasaulį kaip vieningą žmonijos šeimą, kurioje visi be išimties esame broliai. (SAK / Vatican News)
