Popiežius Pranciškus papasakojo, kad adoraciją už žmoniją, kenčiančią nuo koronaviruso pandemijos tuščioje Šv. Petro aikštėje lietingą kovo 27-sios vakarą išgyveno pasinėręs į gilią maldą. Interviu su popiežiumi ispanų kalba trečiadienį išspausdino žurnalas „Il mio Papa“. Popiežius atsakė į klausimus apie pandemijos ir atmetimo kultūros iššūkius žmonijai, apie migrantų svarbą ir pašaukimą būti vargstančiųjų Bažnyčia. Pranciškus priminė kitais metais minimą šv. Ignaco Lojolos 500 jubiliejų, neatmetė galimybės ta proga apsilankyti Ispanijoje.
Popiežius labiausiai susirūpinęs dėl žmonijos ateities. Reikia priimti pandemijos metamus iššūkius, suprasti kokią krizę išgyvename, tačiau kartu turime pasirūpinti ateinančiomis kartomis. Pandemija keičia pasaulį, dėl jos žmonija patenka į krizę. Tačiau po krizės nebūsime tokie patys – tapsime geresni, arba blogesni. Nuo mūsų daromų sprendimų krizės metu priklausys žmonijos ateitis, sakė Pranciškus ir klausė: kokį gyvensenos būdą perduosime ateities kartoms? Turime ruošti ateitį, kad žmonija ateityje gyventų kaip kūrinijos dalis, parengti žemę, kad ateityje kiti ją įdirbtų. Šią kultūrą reikia plėtoti pandemijos metu, sakė popiežius.
Į pandemijos sukeltą skausmą atsiliepė daugelis šventųjų „iš gretimų durų“, jie kukliais ir kilniais veiksmais atėjo padėti savo artimiesiems ir stokojantiesiems. Jie nepabėgo, o ėmė konkrečiai spręsti iškilusias problemas. Šitaip reikia rūpintis ne tik žmonių sveikata, būtina atsiliepti ir į visus sistemos atmestųjų ir darbo netekusių žmonių poreikius. Mums iškilęs didžiulis socialinis iššūkis, nes atmetimo kultūra paveikė mūsų bendravimo būdą, mes nebegalime vadovautis neteisingumu paremtu ekonomikos modeliu. Pandemija parodė kaip pripratome prie tokios atmetimo atmosferos – atmetame senolius, vargstančiuosius, vaikus, negimusiuosius – kiekviena gyvybė svarbi, turime ginti ir gerbti kiekvieną gyvybę, sakė Pranciškus.
Kokia ateitis? Turime rūpintis egzistencinėmis periferijomis, bet kartu ir mūsų bendrais namais, rūpintis pasauliu, visata. Reikia pagal naujosios enciklikos „Fratelli tutti“ mokymą puoselėti žmonijos brolybę kaip raktą į ateitį. Turime drąsiai priešintis atmetimo kultūrai. Atmetimo kultūra tapo nuolatine grėsme. Šiai grėsmei reikia priešpastatyti kitą gyvensenos būdą, priėmimo kultūrą, artimo ir brolybės kultūrą, sakė Pranciškus. Pasak jo, šiandien labiau nei bet kada turime vadovautis brolybės dvasia, eiti pas kitą, priimti silpniausius ir pažeidžiamiausius, jais rūpintis.
Paminėjus kuriamą vakciną nuo koronaviruso, popiežius pakartojo, jog ji negali būti tik kurios vienos valstybės, ar ją sukursiančios laboratorijos nuosavybė. Vakcina yra visos žmonijos paveldas, nes visų žmonių sveikata yra bendras paveldas, jis priklauso bendrajam gėriui.
Palietus migrantų temą, popiežius Pranciškus patikino, jog nesirūpindami migrantais neteksime didelės žmonijos dalies, kartu su ja prarasime jų atstovaujamą kultūrą. Turime pasigilinti į migracijos priežastis, sakė Pranciškus primindamas Libano ir Sirijos atvejus. Ištisos šeimos bėga nuo niekam nesuprantamo karo. O mūsų kraštai ar gaili likti neutralūs šios skausmingos padėties akivaizdoje? – klausė popiežius.
Popiežius pasidžiaugė daugeliu žmonių, įskaitant dvasininkus, pašvęstuosius, pasauliečius ir vyskupus, kurie darbuojasi, kad Bažnyčia vis labiau panešėtų į vargstančiųjų bažnyčią. Yra gražių pavyzdžių kaip atveriami nauji keliai. Visa žmonija gali šitaip reaguoti, ypač periferijose, reikia organizuotis, patikino popiežius, kartu kviesdamas prisiminti persekiojamas jadzidų ir rohinjų tautas. Joms reikia mūsų pagalbos. Kol žmonija nesuvoks savo atsakomybės už tai, nebus vilties, sakė Pranciškus.
Popiežius prisipažino, jog kovo 27-sios vakarą tuščioje Šv. Petro aikštėje kopdamas slidžiais laiptais bijojo palysti, daug meldėsi: mano širdyje buvo visa kenčianti Dievo tauta, visa pandemijos ištikta žmonija. Meldžiausi kopdamas laiptais, eidamas visą laiką meldžiausi. Šitaip išgyvenau maldą už žmoniją, kenčiančią nuo koronaviruso pandemijos, sakė Pranciškus. Jis pridūrė, kaip bendrosios audiencijos be tikinčiųjų dalyvavimo jam buvo nelengvos, jis jautėsi tarsi kreiptųsi į vaiduoklius. Todėl tomis dienomis, kai negalėjo priimti ir susitikti su žmonėmis daug kalbėjosi telefonu ir rašė.
2021 metais Bažnyčia minės šv. Ignaco Lojolos, Jėzaus draugijos, kuriai priklauso popiežius Pranciškus, steigėjo atsivertimo 500 metų jubiliejų. Popiežius pripažino, jog trokšta jubiliejaus proga apsilankyti Manresoje, Ispanijoje, kurioje prasidėjo Ignaco atsivertimo kelionė. Popiežius palinkėjo: „Šv. Ignaco Lojolos atsivertimas yra „širdies susitikimas“. Jis gali paskatinti ir mus susimąstyti apie mūsų pačių asmeninį atsivertimą, tapti proga prašyti atsivertimo malonės, kad gebėtume daugiau mylėti ir tarnauti pagal Jėzaus Kristaus stilių“. (SAK / Vatican News)
