Nuo seno Bažnyčios tradicijoje visas spalio mėnuo skirtas rožinio maldai, o spalio 7 d. liturgijoje minima Rožinio Mergelės Marijos šventė.
Šiandien jau sunku atsekti, iš kur ėmėsi rožinio malda, kokios istorinės šios maldos atsiradimo aplinkybės. Sakoma, kad remdamiesi Psalmyno ir Valandų liturgijos pavyzdžiu, ją išplatinę tėvai dominikonai. Paprasti neraštingi žmonės negalėję skaityti valandų liturgijos psalmių, dėl to, psalmės pakeistos visiems žinoma „Sveika Marija“ malda.
Rožinio maldos išpopuliarėjimą katalikų pasaulyje labai paspartino šešioliktojo amžiaus Europos istorijos įvykiai, o tiksliau – 1571 m. spalio 7 d. vykęs garsusis krikščionių ir trukų laivynų mūšis prie Lepanto. Tais laikais vis stiprėjanti ekspansyvi turkų Osmanų imperija kėlė grėsmę Europos valstybėms. Šešioliktame amžiuje turkai vieną po kito užėmė kelis Venecijos Respublikos uostus Viduržemio jūros regiono rytinėje dalyje. Būtent venecijiečių diplomatinių pastangų dėka 1571 m. buvo sudaryta vadinamojo šventoji sąjunga, kuriai priklausė visos to meto valstybės, turinčios laivynus Viduržemio jūroje: Venecijos ir Genujos Respublikos, popiežiaus valstybė, kelios kitos mažosios italų valstybėlės, Ispanija ir Maltos Ordinas. Buvo sudarytas didžiulis laivynas, kuris, vadovaujamas popiežiaus valstybės karo laivyno vado admirolo Marcantonio Colonna išplaukė turų valdomų uostų link. Tuometinis popiežius Pijus V visame katalikų pasaulyje paskelbė maldos vajų. Visi katalikai buvo kviečiama kalbėti rožinio maldą ir prašyti Mergelės Marijos užtarimo. Krikščioniškų valstybių pajėgos laimėjo, visiškai sunaikino turkų laivyną. Buvo išvaduota 15 tūkstančių krikščionių, kurie kaip vergai turkų galerose buvo prikaustyti prie irklų. Popiežius Pijus V nė kiek neabejodamas, kad laimėta Mergelei Marijai užtariant, spalio 7-ąją paskelbė Marijos Pergalės Karalienės švente. Kadangi laimėjimas buvo išmelstas kalbant rožinį, vėliau šią šventę imta vadinti Marijos Rožinio Karalienės švente.
Šiandien, kai iš mūsų dienų perspektyvos žiūrime į anuos laikus, gali atrodyti, kad anuometinis religinių ir politinių motyvų persipynimas nelabai suderinamas su autentišku religingumu. Iš tiesų taip ir yra. Tačiau kartu negalime paneigti, kad anas mūšis yra mūsų istorijos dalis. Galime ja džiaugtis, galime liūdėti ir gėdytis, bet mūsų istorijos faktų paneigti neįmanoma.
Kad ir kokia būtų praeitis, šiandien krikščionys stengiasi palaikyti kuo geriausius santykius su islamo išpažinėjais. Gana atsiminti pernai popiežiaus Pranciškaus ir Al-Azharo didžiojo imamo pasirašytą dokumentą apie žmonių brolybę ir to dokumento mintis, pakartotas ką tik paskelbtoje naujoje popiežiaus enciklikoje.
Nors pasikeitė laikai, o kartu ir mūsų požiūris, vis dėlto vienas dalykas iš anų laikų išliko aktualus ir šiandien – tai rožinio malda, kuria tikintieji kreipiasi į Taikos Karalienę.
Didis rožinio maldos gaivintojas dabartinėje Katalikų Bažnyčioje buvo popiežius Jonas Paulius II, kuris 2002 m. paskelbė apaštališkąjį laišką „Rosarium Virginis Mariae“ ir prie tradicinių trijų rožinio maldos dalių – džiaugsmo, skausmo ir garbės slėpinių, pridėjo ketvirtąją – šviesos slėpinius, kuriais apmąstomas Kristaus gyvenimas nuo krikšto Jordane iki Paskutinės vakarienės.
Mūsų tikėjimo centras yra Kristus, žmogaus Išganytojas, rašė Jonas Paulius II. Tačiau Marijos asmuo netemdo, neužstoja nei Kristaus, nei jo misijos. Visi privalome drauge su Marija kontempliuoti Kristaus veidą. Rožinis yra pati tinkamiausia priemonė. Ši malda susideda iš Kristaus gyvenimo ir veiklos meditavimo. Kartodami “Sveika, Marija” įsimąstome į pagrindines Dievo Sūnaus misijos žemėje akimirkas. Turime atrasti šios paprastos maldos mistinį gylį, ragino šventasis Jonas Paulius II. (JM / Vatican News)
