Prieš trejus metus išgyventas insultas nekliudo kunigui Alfonsui Savickiui visa širdimi ir mintimis toliau aukotis dvasininko gyvenimui ir pašaukimui. 50 kunigystės metų pašaukimas jam daug reiškia: „Nors nebesu toks aktyvus, kaip ankščiau, vis tik toliau vadovaujuosi įsitikinimu, kad Dievas mane pašaukė, kad atsiliepčiau, o tai formuoja mano atsakomybę gyvenime“, – sako kun. Alfonsas Savickis. Australijoje gyvenantis lietuvių kilmės dvasininkas, kunigystės auksinio jubiliejaus proga pasidalijo dvasininko pašaukimo patirtimi ir įspūdžiais Perto arkivyskupijos (Australija) internetiniame laikraštyje therecord.com.au
„Jei galiu daryti tai, ko Dievas iš manęs nori, galiu būti laimingas ir ramus, nes mano sąžinė žino, jog atsiliepiu į Dievo kvietimą. Galėčiau tvirtinti, kad tapau kunigu Dievo suteiktos gyvybės dovanos dėka“, – patikino dvasininkas.
Kunigas Alfonsas Savickis 1945 metais gimė Austrijoje lietuvių išeivių šeimoje, 1949 metais su tėvais emigravo į Australiją, lankė pradžios mokyklą ir gimnaziją Sidnėjuje, 1962 m. įstojo į vietinę kunigų seminariją, po kelerių metų išvyko į Romą, kur baigė teologijos studijas ir buvo įšventintas kunigu.
Alfonsas Savickis tęsė psichologijos studijas, išleido knygą apie simbolio sampratą C.G. Jungo psichologijoje, dirbo pastoracijoje įvairiuose kraštuose – JAV, Austrijoje ir Vokietijoje, kur ėjo Vakarų Europos lietuvių katalikų vyskupo Antano Deksnio sekretoriaus pareigas. 1980 metais po Irpinijos žemės drebėjimo pietinėje Italijoje dvasiškai patarnavo nukentėjusiems. Nors 1985 metais sugrįžo į Australiją, įsijungė į aktyvią pastoraciją Perto arkivyskupijoje, kurį laiką dirbo Adelaidės lietuvių parapijoje, palaikė ryšius su Lietuva, lankėsi tėvonijoje, o 1992 metais dalyvavo istorinės lietuvių buriuotojų kelionės po pasaulį jachta „Lietuva“ etape.
Australijos katalikų spaudai pasakodamas apie pašaukimą ir tikėjimą, kun. Alfonsas Savickis patikino, jog jo tėvų kančios per Antrąjį pasaulinį karą jį atvedė į tikėjimą. Augau liūdnu laikotarpiu, tėvams teko daug kentėti, mačiau, kad visavertis atsakymas į kančią yra Kristus. Suvokiau, kad galiu būti visuotinės Katalikų Bažnyčios dalimi, išlikdamas ištikimas savo kilmei, samprotavo kunigas A. Savickis.
Pasak jo, nors kunigystė yra viso gyvenimo iššūkis, tai kartu būdas reikšti padėką už išganymo malonę. Jis patarė jauniems kunigams visuomet atminti kodėl jie pasirinko kunigystę. „Džiugu, kad ypač dabartiniais laikais jie išklausė Dievo dvasią: jie turėtų pasitikėti tuo balsu; jis juos ves prasmingu gyvenimo keliu“, – sakė kunigas jubiliatas Alfonsas Savickis.
1970 metų gegužės 17 dieną – Sekminių sekmadienį – diakoną Alfonsą Savickį, Popiežiškosios šv. Kazimiero lietuvių kolegijos auklėtinį ir kartu kitus 277 įvairių tautybių diakonus kunigais įšventino popiežius šv. Paulius VI. Tai buvo ypatingos iškilmės, surengtos Šv. Petro aikštėje. Tą dieną popiežius Paulius VI iškilmingai šventė savo kunigystės penkiasdešimtąsias metines.
Popiežius Mišias aukojo lotynų kalba pagal Apaštalų Sosto ką tik išleistą posusirinkiminį Romos Mišiolą. Iškilmėse dalyvavo daug kardinolų ir vyskupų – Romoje buvo ką tik pasibaigęs pirmasis naujojo Vyskupų Sinodo sekretoriato posėdis (gegužės 12–15), popiežius neeilinėje konsistorijoje patvirtino naujų vyskupų, įskaitant R. Krikščiūno ir L. Povilonio, skyrimus (gegužės 18), su skaitlingais tikinčiaisiais Mišiose dalyvavo daugelio kraštų diplomatiniai atstovai ir naujų kunigų artimieji iš viso pasaulio.
Kun. Alfonsas Savickis primicijų Mišias aukojo Popiežiškosios šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčioje, po jų surengtame priėmime kalbą pasakė Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis, Kolegijos ir Italijos lietuvių bendruomenės atstovai.
Popiežius Paulius VI kreipdamasis Mišių metu į naujus kunigus kalbėjo apie tamprų vidinį ryšį tarp Kristaus kryžiaus ir kunigystės, kuris niekuomet neišsisemia, o nuolat auga ir stiprėja, apie iš brandžios kunigiškos sąžinės kylančią Marijos giesmę: „Didžių dalykų padarė man Visagalis ir šventas yra Jo vardas!“ ir apie kunigiškos galios perdavimą rankų uždėjimu:
„Tai dieviškosios galios, jos didingo veiksnumo, kuris priklauso tik Kristui, perdavimas, įgalinantis vykdyti Kristaus kunigystei būdingus veiksmus, padarantis veiksmingais jo tarnais, Dieviškojo žodžio ir malonės teikėjais: šitaip pakeičiamas jūsų asmuo, kad ne tik būtumėte Kristaus atstovai, o veiktumėte taip kaip jis, pagal jo pavedimą, įspaudusį į jūsų dvasią neištrinamą būdą, kad viskuo būtumėte į jį panašūs, kiekvienas kaip pats Kristus.“
Popiežius Paulius VI prašė naujų kunigų visuomet atminti, kad juose įdiegtas nuostabusis Kristaus veiksnumas nėra skirtas jiems, o kitiems ir Bažnyčiai, arba kitaip tariant, pasauliui, kurį reikia išgelbėti. Paulius VI priminęs Bažnyčios įkūrimo šventę ir Sekminių sekmadienį jos pradėtą meilės ir taikos misiją pasaulyje Sekmines pavadino krikščioniškosios civilizacijos pradžia.
„Sekminės visus mus apjungia, verčia susimąstyti, sujaudina, įžiebia mūsų sielose naujo aiškumo šviesą, širdies šviesą, kupiną meilės ir tiesos. Tai Šventosios Dvasios šventė, užgimstančios ir nenykstančios Bažnyčios šventė, Dievo buvimo vidujai sužadintų sielų šventė. Tai išminties, meilės, paguodos, džiaugsmo, vilties ir šventumo šventė. Sekminės tai krikščioniškosios civilizacijos pradžia,“ – sakė 1970 metų gegužės 17 dieną per Sekmines savo kunigystės 50-ąsias metines minėjęs popiežius šv. Paulius VI. (SAK / Vatican News)
