Rugsėjo 26 dieną Neapolio arkivyskupas kardinolas Crescenzio Sepe vadovavo iškilmingoms beatifikacijos apeigoms, kurių metu palaimintąja pripažinta Švč. Sakramento Marija Liudvika, vienuolė, kongregacijos steigėja.
Būsima palaimintoji Marija Velotti (Maria Velotti) gimė 1826 metų lapkričio 16-ąją ir mirė 1886 rugsėjo 3-iąją dieną. Ji gimė Soccavo gyvenvietėje, kuri šiandien tapo vienu iš Neapolio kvartalų. Nesulaukusi nė trijų metų amžiaus prarado abu tėvus ir buvo atiduota netekėjusiai tetai. Vaikystė buvo sunki, mat teta jos nepriėmė kaip tikro šeimos nario, dažnai buvo nepagrįstai griežta, kiti giminės taip pat nepalankiai elgėsi su mergaite, mat baiminosi, kad visas tetos turtas gali atitekti jai. Šie sudėtingi santykiai baigėsi tuo, kad mergaitę priėmė kaimynystėje gyvenusi pora, neturėjusi vaikų. Kita vertus, reikia pridurti, jog teta jai suteikė pradinį išsilavinimą, o kai Marija paūgėjo – pasirūpino, kad lankytų pamokas pas vietos kleboną. Tuo metu viešųjų mokyklų nebuvo ir tai buvo vienintelis būdas vaikams iš paprastų šeimų pramokti skaityti ir rašyti.
Šventosios gimtinė
Šiomis aplinkybėmis subrendo jos tikėjimas, gilus, ištvermingas, mokantis sunkumus ir kentėjimus paversti meile bei atleidimu.
Būdama 23 metų amžiaus Marija susipažino su pranciškonu Filippo Antonio da Domicella, kuris tapo jos dvasios tėvu ir ilgai lydėjo dvasiniame kelyje. 1853 metais Marija apsivilko pranciškonų tretininkės abitą, priėmė Švč. Sakramento Marijos Liudvikos Paskalės vardą ir atsidėjo maldos bei askezės gyvenimui tai vienur, tai kitur. Tuo metu patyrė pirmuosius mistinius regėjimus: kartais šviesius – Dievo Motinos, Viešpaties, šv. Pranciškaus, kartais tamsius, demoniškus, sukeliančius didžiulį dvasios ir kūno skausmą. Kartais skausmas būdavo toks didelis, jog nepajėgdavo atsikelti iš lovos daug dienų.
Po dešimties metų, praleistų viename vienuolyne Capodimonte miestelio apylinkėse, Švč. Sakramento Marija Liudvika susipažino su viena pamaldžia našle Eletta Albini. Tuo metu Neapolio arkivyskupijoje jau buvo pasklidęs garsas apie Marijos Liudvikos šventumą ir dvasinę išmintį, ją lankė daug tuometinių dvasios šviesulių. Tarp jų ir 2010 metais šventąja paskelbta motina Juilija Salzano (Giulia Salzano), 2014 metais kanonizuotas misionierius Liudvikas iš Kazorijos (Ludovico da Casoria).
Parašas
Kurį laiką Švč. Sakramento Marija Liudvika ir Eletta Albini glaudėsi viename karmeličių vienuolyne, vėliau išbandė atsiskyrėlišką gyvenimą, 1875 metais grįžo į Neapolį, čia subūrė merginų ir moterų grupę, kuri tapo pirmuoju Šv. Kryžiaus garbintojų seserų kongregacijos branduoliu. Po kelių metų išaugusi bendruomenė persikėlė į greta Neapolio esantį Kazorijos miestą, kuriame galėjo įsikurti didesniuose ir erdvesniuose namuose, atidaryti pirmąją mokyklą mergaitėms iš vargingesnių šeimų.
1886 metais Švč. Sakramento Marijos Liudvikos sveikata pradėjo sparčiai blogėti, ji kentė didelius skausmus, galiausiai nebegalėjo pajudėti ir mirė rugsėjo 3 dieną, eidama 59 metus. Garsas apie jos šventumą buvo dar plačiau pasklidęs, nei anksčiau. Ji buvo palaidota Kazorijos kapinėse, 1926 metais perlaidota Šv. Kryžiaus garbintojų seserų motininių namų, taip pat Kazorijoje, koplyčioje. 1927 metais jai užvesta beatifikacijos byla, kuri buvo baigta 2019 metais.
Stebuklingu pripažintas vienas 1926 metais Kazorijoje įvykęs vyro išgijimas. Jis susirgo labai sunkia plaučių liga, gydymas trokštamų rezultatų nedavė, padėtis atrodė beviltiška, mirtis prie slenksčio, ligoniui suteiktas paskutinis patepimas. Aplinkybės taip susiklostė, kad vyrą lankęs gydytojas dalyvavo kaip ekspertas Švč. Sakramento Marijos Liudvikos kūno perlaidojime, ir buvo susipažinęs su jos gyvenimu. Ligonio žmonai jis patarė nueiti ir pasimelsti prie jos kapo, ką ji tuoj pat ir padarė: garsiai ir raudodama prašė užtarimo ir vyro išgijimo. Kai sugrįžo namo, vyras jau buvo žvalesnis, paprašė atsigerti ir labai greitai atgavo jėgas, priešingai, nei buvo galima prognozuoti.
Galima pridurti, kad Švč. Sakramento Marijos Liudvikos beatifikacija turėjo įvykti gegužės mėnesį, tačiau dėl pandemijos buvo atidėta. Jos įsteigtą kongregaciją sudaro per tris šimtus seserų, kurios skiria laiką seneliams, ligoniams ir žmonėms su negalia. Italijoje gyvuoja 25 kongregacijos namai, dar penki Filipinuose, Indonezijoje ir Brazilijoje.
RK/Vatican News nuotrauka
