Rugsėjo 23 dienos bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie tai, kaip gydyti pasaulį po pandemijos. Šios katechezės pagrindinė tema – gydyme turi dalyvauti visi, tarpusavio santykius reguliuodami pagal subsidiarumo principą. Audiencijos pradžioje buvo perskaityta apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams ištrauka apie tai, kad esame vienas kūnas, kurio nariai yra organiškai tarpusavyje susiję.
„Kad išeitume geresni iš tokios krizės, kaip dabartinė, sveikatos ir tuo pat metu socialinės, politinės ir ekonominės krizės, kiekvienas turi prisiimti atsakomybės dalį“, – sakė Šventasis Tėvas. Į krizę turime reaguoti ne vien kaip pavieniai asmenys, bet ir kaip bendruomenės dalis, remdamiesi savo įsitikinimais ir principais, jei esame tikintys – tikėjimu į Dievą.
Deja, daug asmenų, daug bendrijų negali prisidėti prie bendrojo gėrio atkūrimo, nes yra atskirtos, nustumtos į pakraščius, ignoruojamos. Kai kurios socialinės grupės yra uždusintos ekonomiškai ir politiškai. Yra visuomenių, kuriose daugybė žmonių negali išreikšti savo tikėjimo ir savo vertybių. Dar kitur, ypač Vakarų pasaulyje, daug kas autocenzūruoja savo etinius ir religinius įsitikinimus. Tačiau tai trukdo išeiti iš krizės arba iš jos nebus išeinama geresniais.
Kad visi galėtų prisidėti prie rūpesčio savo bendrijomis ir jų regeneracijos, yra teisinga, kad kiekvienas turėtų adekvačius išteklius tai daryti. 1929 metais, po didžiosios ekonominės krizės, popiežius Pijus XI pabrėžė, kad tikrai rekonstrukcijai labai svarbu gerbti subsidiarumo principą, kuris pasižymi dvigubu dinamizmu: iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų.
Viena vertus, kai, ypač permainų laikais, pavieniai žmonės, šeimos, mažos asociacijos ir vietinės bendruomenės nesugeba pasiekti pirminių tikslų, tada teisinga, kad įsiterpia aukštesni socialinio kūno lygiai, kaip valstybė, ir suteikia būtinus išteklius eiti pirmyn. Pavyzdžiui, per pandemijos lemtą visuotinę izoliaciją daug žmonių, šeimų ir ekonominių veiklų atsidūrė ar dar tebėra dideliuose sunkumuose, o valstybės institucijos ieško būdu padėti.
Kita vertus, aukščiausios visuomenės struktūros turi gerbti ir remti vidutinį ar bazinį lygius. Asmenų, šeimų, asociacijų, įmonių, visų tarpinių socialinių kūnų, taip pat Bažnyčių, indėlis yra esminis. Jie, naudodami nuosavus kultūrinius, ekonominius, religinius ir pilietinius išteklius, stiprina ir gaivina visą socialinį kūną.
„Kiekvienas turi turėti galimybę prisiimti atsakomybės dalį visuomenės, kurios dalis yra, gydymo procesuose“, – sakė popiežius Pranciškus. Kai vykdomi projektai, liečiantys vieną ar kitą konkrečią grupę, jos nariai ir jų išmintis neturi būti palikti už durų.
Pasak popiežiaus, neturi būti taip: „kuo užsiimi?“ – „einu darbuotis vargšų labui“ – „kaip gražu, o ką darai?“ – „mokau vargšus ir sakau, ką jiems daryti“.
Visų pirma, pabrėžė Pranciškus, dera, kad patys vargšai papasakotų, kaip gyvena ir ko jiems reikia. Būtina leisti kalbėti visiems: taip veikia subsidiarumo principas.
Deja, dažnai atsitinka kitaip, ypač kai kalbama apie didelius ekonominius ir geopolitinius interesus, pavyzdžiui, gamtinių išteklių išgavimą kai kuriose planetos zonose. Nepaisoma čiabuvių balsų, kultūrų ir pasaulio sampratos.
„Šiandien pagarbos subsidiarumo principui trūkumas paplito tarsi virusas“, – pažymėjo Pranciškus. Jis kvietė pagalvoti apie dideles valstybių vykdomas finansinės pagalbos programas. Labiau įsiklausoma į finansines bendroves, o ne žmones ar tuos, kurie kuria realią ekonomiką. Labiau girdima, ką sako tarptautinės bendrovės, nei socialiniai judėjimai. Tokiu būdu žmonės negali būti savo pačių likimo kalviais.
Jei norime išeiti iš krizės geresni, turime gerbti subsidiarumo principą, gerbti visų autonomiją ir sugebėjimą rodyti iniciatyvą, ypač mažiausiųjų. Visi kūno nariai yra būtini ir, kaip pažymi apaštalas Paulius, tos dalys, kurios atrodo silpniausios ir mažiausiai reikalingos iš tiesų yra svarbiausios. Subsidiarumo principas leidžia kiekvienam įgyti vaidmenį rūpinimesi visuomene ir jos lemtimi. Subsidiarumo principas teikia viltį, kad ateitis bus sveikesnė ir teisingesnė, kad šią ateitį kursime kartu ir sieksime didelių dalykų.
„Arba kartu, arba neveiks. Arba stengsimės kartu, visuose visuomenės lygiuose, išeiti iš krizės, arba niekada iš jos neišeisime“, – pridūrė popiežius ir pažymėjo, kad krizės sprendimas nereiškia paprasčiausiai iš naujo perdažyti dabartinių situacijų rėmų. Reikia tikrų pokyčių, o tikri pokyčiai įvyksta, kai juose dalyvauja visi, visos bendruomenės, visos profesijos. Kitu atveju rezultatas bus neigiamas.
Iš krizės neišeisime, priminė popiežius Pranciškus vienos ankstesnės katechezės temą, be solidarumo. Tarp solidarumo ir subsidiarumo yra glaudus ryšys. Nes be visų dalyvavimo, be tarpinių socialinių kūnų – šeimų, asociacijų, kooperatyvų, mažų įmonių, pilietinių iniciatyvų indėlio nebus ir tikro solidarumo. Šis indėlis padeda užkirsti kelią kai kuriems neigiamiems globalizacijos ir valstybių veikimo aspektams ir juos koreguoti. Reikia skatinti indėlius „iš apačios“. Labai gražu, pridūrė popiežius, matyti savanorių darbą krizėje. Jie ateina iš pasiturinčių šeimų, iš neturtingų šeimų, ir dirba kartu. Tai yra solidarumas ir subsidiarumo principas.
Visuotinės izoliacijos metu spontaniškai gimė aplodismentų medikams ir slaugams gestas, padrąsinimo ir vilties ženklas. Paplokime kiekvienam socialinio kūno nariui už jo vertingą indėlį, kad ir koks mažas jis būtų. Paplokime seneliams, vaikams, žmonėms su negalia, darbininkams, savanoriams. Tačiau neapsiribokime aplodismentais. Viltis yra drąsi, todėl svajokime apie didelius dalykus, apie teisingumo ir socialinės meilės idealus, kuriuos viltis gimdo. Nebandykime atkurti praeities, ypač to, kas buvo užteršta ir jau sirgo. Kurkime ateitį, kurioje tai, kas lokalu ir tai, kas globalu abipusiai vienas kitą turtina, kur mažesnių grupių grožis ir turtingumas gali žydėti, kur turintys daugiau įsipareigoja tarnauti ir duoti daugiau tam, kuris turi mažiau. (RK / Vatican News)
