Senoviniai ir viduramžiški įsitikinimai apie angelus sargus įsišakniję tokioje pasaulėžiūroje, kur pasaulis suvokiamas kaip priešiškas ir pilnas pavojų. Vėliau atsirado naujovių.
Įsivaizduokime, kad mūsų laukia ilga kelionė per Amazonijos miškus, dykumą ar svetimą ir priešišką miestą, kuriuos gali įveikti tik pasitelkęs savo protą ir sumanumą. Kiekvieną akimirką tavo gyvybė pavojuje. Kaipgi išgyventi? „Man reikėtų gido, palydovo“, – veikiausiai toks būtų spontaniškas atsakymas. Reikėtų žmogaus, kuris pažinotų kelią. Toks palydovas turėtų pažinti aplinką, žinoti visas galimas rizikas ir, pageidautina, mokėti vietinę kalbą. Jis ar ji turėtų žinoti regiono kontekstą, sunkumus, gebėtų pagelbėti įveikti iššūkius. Tas palydovas neturėtų palikti tavęs pirmojo pavojaus akivaizdoje, tačiau turėtų būti visiškai patikimas.
Tomo Akviniečio pamoka
XIII a. dominikonų vienuolis šv. Tomas Akvinietis, žinomas kaip „angeliškasis mokytojas“, piešė gyvenimą kaip kelionę, pilną pavojų, o angelus sargus – kaip palydovus. Jis rašė, kad žmogaus žemiškasis gyvenimas yra kelionė, kurios metu jis turi pasiekti savo tėvynę. Pakeliui jo tyko daugybė pavojų, tiek vidinių, tiek išorinių. Tad kaip palydovai žmonėms buvo paskirti angelai, lydintys juos nesaugiame kelyje – kiekvienam šios žemės keliauninkui paskirtas angelas sargas.
Angelas kiekvienam tikinčiajam
Viduramžiškas tikėjimas apie angelus sargus buvo paremtas tokia pasaulėžiūra, kad pasaulis priešiškas ir pilnas pavojų. Demonai ir kiti priešai laukia už kiekvieno kampo, pasirengę pulti iš pasalų. Tačiau Viešpats visada mums pagelbsti. Kiekvienam tikinčiajam paskirtas angelas, kuris turi lydėti ir saugoti, nušviesti krikščionio kelią.
Klausimai apie Dievą
Maždaug du tūkstančius Bažnyčios gyvavimo metų angelų sargų doktrina buvo remiamasi atsakant į aktualiausius teologinius klausimus. Kaip arti Dievas? Kaip arti rojus? Kaip tas tolimas Dievas gali valdyti tai, kas nutinka materialiame pasaulyje? Kokiu būdu Dievas sprendžia žemiškus reikalus, susijusius su žmogaus laisve? Kaip Dievas mus saugo ir rūpinasi mumis daugybės fizinių ir dvasinių grėsmių akivaizdoje? Kada prasideda ta globa, ar ji gali baigtis? Kaip galime atsispirti pagundoms, kai mūsų prigimtis tokia silpna ir neatspari? Kokias priemones Dievas siūlo mums, nuodėmingiems ir kamuojamiems kūniškų troškimų, kad galėtume priartėti prie dieviškosios šlovės?
Vaikų maldos
Nuo Tridento iki Vatikano II Susirinkimo katalikų liaudies pamaldumas didelį dėmesį skyrė angelams sargams. Daugelis šiandienos senyvo amžiaus katalikų prisimena, kad vaikystėje meldėsi angelams sargams kiekvieną rytą ar vakarą. Ši ir kitos pamaldumo tradicijos sustiprino vaikų tikėjimą angelais sargais, tą dvasinį prisirišimą, kuris išlieka ir šiandien vis labiau sekuliarėjančiame pasaulyje. Kas žino, kiek tėvų ramino mintis, kad jų vaikus, kasdien išeinančius į pavojų kupiną pasaulį, saugo angelai sargai?
Populiarus paveikslėlis vaizduoja per nesaugų tiltą einančius berniuką ir mergaitę, o už jų sklendžia jų angelai sargai. Sprendžiant pagal tai, kiek to atvaizdo reprodukcijų įvairiomis formomis parduodama internete, tėvų tikėjimas angelų sargų užtarimu ir šiais laikais vis dar labai stiprus. (DŽ / Aleteia / Vatican News)
