Grįžkime prie drausmės, tvarkos laikymosi, prie vaikų auklėjimo. Centrinę vietą skirkime tiesai apie žmogų ir Dievo Karalystės žiniai, kurios negausime sėdėdami ant sofos ir žiovaudami. Tai kunigo Maurizio Patriciello pamąstymas.
Biblija nuolat mums primena: duona valgoma uždirbus ją savo prakaitu. Tą gerai suprato šventieji. Tuo buvo įsitikinęs Benediktas Nursietis. Didžiausias žmogaus priešas – nuobodulys. Reikia dirbti ir melstis. Mokytis ir medituoti.
Žmogus yra angelas, susikibęs su žvėrimi. Arba jis nužudys žvėrį ir skris su angelu, arba jis atsikratys angelo ir liks žvėries valioje. Maždaug taip rašė kunigas Giuseppe De Luca. Žinome tai, supratome tai, patyrėme. Tačiau ne visada įvertiname, ypač perduodami vaikams. Ir tada kenčiame mes, matome juos kenčiančius. Nuobodulys yra mirtini spąstai. Nuodai, susargdinantys ir nužudantys. Tačiau darome viską, kad tik reikėtų mažiau dirbti. Kad tik nenuvargintume savo kūno. Darome viską, kad tik mūsų vaikai nepavargtų. Sugalvojame tūkstančius patogumų, kad tik geriau jaustumėmės. Paskui staiga vieną dieną suvokiame, kad sapnas virto košmaru.
Geriausias pietų komponentas, kuris suteikia valgiui skonį – alkis. Jei nejaučiame alkio, net gurmaniškiausias patiekalas gali pykinti. Tačiau kad išalktum, negali nuolat užkandžiauti. Turi mokėti suvaldyti savo apetitą. Tik tuo atveju, jei sėsi prie stalo alkanas, išmoksi vertinti maistą. Jei valgysime kartu, atrasime bendro valgio, draugystės, šeimos vertę ir grožį. Iš širdies kils dėkingumas. Visų pirma – Dievui. Vėliau – tiems, kurie pietumis pasirūpino, juos ruošė. Dėkingumas. Dėkojimas. Bijau tų, kurie nemoka pasakyti “ačiū”.
Kiek plėšikų aplink. Vagia daiktus, vagia viltį, vagia gyvenimą. Tarp tų, kurie tave užpuola, apvagia ir palieka ant žemės pusgyvį, be abejo, yra ir nuobodulys. Tas išsekimo jausmas nudažo tavo dienas pilkai. Vangumas, kuris tau neparodo, kas eina šalimais. Ištižimas, kuris pastūmėja į apatiją. Reikia kovoti su nuoboduliu. Visais ginklais, kuriuos tik turi, nes nuobodulys yra pavojingas priešas. Žinome, iš kur jis kyla, tačiau niekad nežinai, kur nuves. Kas papuola į nuobodulio pinkles, bando išsilaisvinti.
Nuobodžiaujantis žmogus – keista būtybė. Iš lėto leidžiasi įtikinamas, kad neverta nieko veikti. Ir eikvoja laiką, tuščiai leisdamas dienas, nesugebėdamas džiaugtis mažais dalykais gyvenime, nesugebėdamas perskaityti knygos, imtis savanorystės, patarnauti vargstantiems. Ieško tik malonumų. Kas yra malonumai, iš kur ateina, kur veda? Ne visada žmonės supranta, kad malonumas yra puikus garnyras, kuris turi papildyti kai ką svarbesnio.
Aš myliu ir meilėje randu malonumą, esu alkanas ir valgau su malonumu. Mokausi, dainuoju, groju, meldžiuosi ir šiuose dalykuose randu malonumą. Tačiau malonumas pats savaime neišsilaiko, jis virsta tironu, paverčia tave vergu. Iš lėto, tau nepastebint. Malonumas bet kokia kaina ir neįdėjus pastangų yra visada pavojingas. Gąsdinanti ta bedugnė, į kurią taip dažnai įkrenta jaunimas – bet kokia kaina ieškoti kažko, kas padėtų ištrūkti iš nuobodulio. Iliuzija.
O Jėzus tarė: „Be manęs nieko negalite“. Kokie teisingi šie žodžiai. Mes, krikščionys, turime vėl leistis skelbti gyvenimo ir džiaugsmo Evangeliją be nuolaidų ir varžymosi. Garsiai šaukti, kad tie, kurie išties myli vaikus, turi mokėti auklėdami pasakyti jiems „gana“, „ne“, „taip nedaroma“. Padėti jiems tikėti, kad gyvenimas – begalinė, neįkainojama dovanas, tačiau labai trapi ir jautri. Kas auklėja vaikus, turi nepamiršti, kad didžiausias jų priešas – nuobodulys. Nuobodulys, su kuriuo reikia kovoti visomis priemonėmis nuo mažens.
(DŽ / Aleteia / Vatican News)
Kaunas.lt vizualizacija nuotrauka
