Šiuos Bažnyčios tėvo šv. Augustino žodžius pakartojo Garbingasis Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius I Romos vyskupijos dvasininkams. Jis kalbėjo 1978 metais per vienintelį susitikimą su Romos vyskupais, kunigais ir diakonais. Išrinktas popiežiumi 1978 metais rugpjūčio 26 dieną, 65 metų amžiaus Jonas Paulius I mirė rugsėjo 28 d. Jo susitikimas su dvasininkais įvyko rugsėjo 7 d.
Venecijos patriarchas Albino Luciani buvo ką tik išrinktas popiežiumi, tačiau daugelis maža ką apie jį težinojo, todėl stengėsi iš arčiau jį pamatyti viešuose renginiuose, klausytis jo mokymo, pasidaryti pirmąsias išvadas apie naująjį apaštalo Petro įpėdinį Romoje. Popiežius Jonas Paulius I dažniausiai kalbėdavo laisvai, be parengto teksto, ypač mėgdavo kalbas praturtinti Bažnyčios tėvų, popiežių, šventųjų, poetų ir garsių rašytojų mintimis, kurias cituodavo iš atminties. Jis trečiadieniais skaitė katechezes didžiojoje audiencijų salėje, kuri visuomet būdavo pilnutėlė žmonių, sekmadieniais, per vidudienio maldos susitikimus, kreipdavosi į susirinkusiuosius į Šv. Petro aikštę. Popiežius mirė po mėnesio nuo išrinkimo, todėl dažnai sakoma, kad jis nelabai suspėjo papopiežiauti – nepaskelbė programos, neparašė enciklikos, nesurengė kelionių, nepaskelbė šventųjų. Tačiau jo ganytojiškas stilius ir kai kurie sprendimai paliko ryškių pėdsakų Bažnyčios gyvenime ir atskleidė popiežiaus valdymo stilių.
Jonas Pauliaus I Romos vyskupijos dvasininkams kalbėjo apie kunigo pašaukimą ir pastoracinę tarnystę Evangelijos mokykloje, aptarė „mažąją discipliną“, kuri yra formali ir išorinė, ir „didžiąją discipliną“, kuri yra vidinė, laisva ir džiugi tik jei išgyvenama glaudžiame ryšyje su Dievu. Anot abato Chautard, sakė dvasininkams Jonas Paulius I, tai sielos, nuolat veikiančios, kad būtų nugalėti blogi polinkiai ir žingsnis po žingsnio įvaldyti įgūdžiai visur vadovautis Jėzaus ir Evangelijos pavyzdžiu, bruožai. Popiežius pridūrė: „Net angelai, kuriuos sapne matė Jokūbas, neskrido, bet laiptas po laipto kopė į viršų. Tad ką galvoti apie mus: mes juk tik žmonės, neturime sparnų!“.
Popiežius paaiškino „didžiąją discipliną“ tokiu pasakojimu: „Kartą Milano geležinkelio stotyje pastebėjau kroviką, kuris, pasidėjęs galvą ant anglių maišo, atremto į stulpą, giliai miegojo. Švilpė išriedantys traukiai, cypė stabdomi ratai, skambėjo kurtinantys skelbimai per garsiakalbius, keleiviai triukšmingai skubėjo tai šen, tai ten, o saldžiai miegančio kroviko kūno poza tarsi bylojo: „Darykite, ką norite, man reikia ramybės“. Mes, kunigai, turėtume elgtis panašiai. Aplink mus nuolat juda ir kalba žmonės, laikraščiai, radijas ir televizija. Mes, dvasininkai, turėtume gebėti pasakyti: „Man kaip kunigui yra tam tikra riba, už kurios jūsų nėra: mano sielos ramybei reikia tylos. Man reikia atsitolinti nuo visko, pabūti su Dievu“.
Popiežius tęsė: „Daugelis tikinčiųjų to trokšta iš savo dvasininkų. Panašiai mąstė ir Grigalius Didysis, jis prašė sielų ganytojų, kad kalbėtųsi su Dievu, neužmiršdami žmonių, ir kalbėtųsi su žmonėmis, neužmiršdami Dievo.
Garbingasis Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius I tęsė: „Dvasininkai yra vadovai ir ganytojai, tačiau ar jie visi teisingai supranta, ką iš tikrųjų reiškia būti Bažnyčios ganytoju, vyskupu? Jėzus apie save pasakė: „Man duota valdžia danguje ir žemėje“, antra vertus, jis pridūrė: „Atėjau, kad tarnaučiau“ ir nuplovė apaštalams kojas. Jis visada tarp valdžios ir tarnystės deda lygybės ženklą. Kažką panašaus galime pasakyti ir vyskupams: „Pirmaujame, jei tarnaujame; mūsų pirmavimas teisingas, jei vykdomas tarnaujant, su tikslu tarnauti, pagal tarnystės dvasią ir stilių“. Tačiau vyskupo tarnystei kažko trūks, jei jis neįgyvendins jam suteiktos galios tarnavimu, sakė popiežius ir pridūrė cituodamas šv. Augustiną: „Vyskupas, kuris netarnauja žmonėms, yra baidyklė vynuogyne, pastatyta paukščiams atbaidyti, kad nesulestų prinokusių vynuogių““.
Paraginęs dvasininkus mylėti jiems paskirtas pareigas, popiežius pripažino, jog nelengva mylėti postą ir jame pasilikti, kai reikalai nesiklosto gerai ar kai susidaro įspūdis, kad likai nesuprastas ar nepadrąsintas, kai paskirtos pareigos pavedamos kam kitam. Nėra pašaukimų, kurių nelydėtų abejingumas, kartėlis ar nusivylimas, sakė 1978 metais susitikime su dvasininkais popiežius Jonas Paulius I.
„Kalbėjau laisvai, gal per laisvai“, – pridūrė Jonas Paulius I, pirmąjį ir vienintelį kartą palaiminęs savo vyskupijos dvasininkus.
Popiežius Jonas Paulius I nuo 2017 metų Bažnyčios pripažintas Garbinguoju Dievo tarnu. 2020 metų pradžioje popiežius Pranciškus Vatikane įsteigė Jono Pauliaus I fundaciją. Jos tikslas – kaupti ir saugoti popiežiaus Jono Pauliaus I raštus bei mokymą, padėti geriau pažinti ir paskleisti šio popiežiaus mintis, darbus ir gyvenimo pavyzdį.
Anot Jono Pauliaus I fundacijos pirmininko kardinolo Pietro Parolino, popiežius garbingasis Dievo tarnas Jonas Paulius I buvo ir yra svarbus atspirties taškas Visuotinės Bažnyčios istorijoje, jo asmuo ir mokymas tebėra nepaprastai aktualūs. „Artumas, nuolankumas, paprastumas, Dievo gailestingumas, artimo meilė ir solidarumas yra būdingiausi Jono Pauliaus I asmens ir veiklos bruožai. Jo pontifikato trumpumas neturėtų klaidinti – jis padarė didelę įtaką Bažnyčios gyvenimui. Nors jo pontifikatui nebuvo duota laiko atsiskleisti, jis ugdė kenčiantiems žmonėms artimos ir meilės darbams atsidėjusios Bažnyčios viziją.“ (SAK / Vatican News)
