Italų žurnalistas Vittore De Carli pasakoja istorijas kunigų, kurie patys išgyvena skausmą ar negalią. „Jie nėra šventi paveikslėliai, bet kančios liudytojai“.
Ir ligoninės lova ar vežimėlis neįgaliesiems gali tapti altoriumi, klausykla, sakykla. Nėra „išmestų kunigų“ – ar jie turėtų didelę negalią, ar sirgtų nepagydoma liga, į gyvenimą žvelgiama kaip į dovaną ir kunigas keliauja su bendruomene, kuri moka atpažinti ir priimti jį kaip dovaną. Tai stiprus iššūkis visuomenei, kurioje propaguojamas efektyvumo kultas ir viešpatauja „išmetimo kultūra“. Bažnyčiai ne visuomet paprasta atsispirti šioms tendencijoms.
Tačiau iššūkį priimti įmanoma, o provokacija vaisinga, kaip pasakoja istorijos, surinktos žurnalisto Vittore De Carli knygoje „Kaip dygstanti sėkla. Sergantys kunigai“. Dvylika istorijų apie kunigus, kurie nuo jaunystės ar vėlesniame amžiuje turėjo susitaikyti su liga ar negalia. Istorijas surinko žurnalistas, pats ilgai vadovavęs Italijos katalikų asociacijai, kurios misija – lydėti ligonius ir piligrimus į šventoves. Knygos puslapiuose jis pristato dvasininkų pasakojimus su jų šviesa, džiaugsmais, paguodomis, nenuslėpdamas sunkumų, vienatvės, kartėlių, dvejonių ar krizių, nepaversdamas jų istorijų „šventais paveikslėliais“. „Kunigai nėra apsaugoti nuo ligų, nes tikėjimas tai ne talismanas, kuris suteiktų imunitetą nuo fizinės ar psichologinės kančios“, – rašo De Carli.
„Kunigai yra kaip kiekvienas iš mūsų. Tačiau jų atvirume pašaukimui liudyti Kristaus kančią atsiveria Dievo gailestingumo veidas ir balsas. Juose matome misionierišką energiją, reikalingą šiandienos Bažnyčiai imantis sudėtingo uždavinio – iš naujo evangelizuoti visuomenę, kurioje reikia kovoti prieš abejingumą, kad atvertum kelią Jėzui į žmonių širdis“, – taip knygos pratarmėje rašo kardinolas Angelo Comastri.
Dvylika kunigų – kai kurie dieceziniai, kai kurie vienuoliai; kai kurie – senyvo amžiaus, kiti – jauni: kai kurie plačiai žinomi, kiti tik savo bendruomenėje. Vienas jų, jaunas kunigas Salvatore Mellone iš Apulijos, nuo 2015 m. Mišias aukoja ligoninės lovoje arba namuose. Jis ir kiti liudija, kad nėra tokių aplinkybių, kurios neleistų ištikimai gyventi vykdant savo kunigišką misiją tarnauti Evangelijai, Bažnyčiai. Tai labai svarbus liudijimas jauniems kunigams. „Sergantis kunigas patiria, kaip Dievo meilė neapsaugo nuo visų kančių, tačiau saugo kiekvienoje kančioje“, – pabrėžia De Carli. Krikščionių bendruomenė per savo sergančius, senyvus kunigus gali liudyti visuomenei nepažeidžiamą kiekvieno žmogaus orumą kiekvienoje situacijoje, tikėjimo grožį, visuotinį pašaukimą šventumui, kaip keliaujanti tauta, kuri nė vieno nepalieka nuošalyje – nei savo ganytojų ir brolių, kurie yra prirakinti prie ligoninės lovos ar vežimėlio.
Už knygą gautas pelnas bus skirtas nakvynės namų statybai, kur galės prisiglausti tėvai, atvežę vaikus gydytis į Milano ligonines. (DŽ / Avvenire / Vatican News)
