Pandemija parodė, kokie mes visi pažeidžiami ir kaip labai esame tarpusavy susiję. Jei nesirūpinsime vieni kitais, ypač silpniausiais bei labiausiai nukentėjusiais, jei nesirūpinsime ir kūrinija, negalėsime išgydyti pasaulio, sakė popiežius Pranciškus trečiadienio rytą iš Vatikano rūmų bibliotekos transliuojamoje katechezėje.
Popiežius paminėjo pagirtinas pastangas daugelio žmonių, kurie pastaraisiais mėnesiais liudijo žmogiškąją ir krikščioniškąją meilę artimui, aukojosi ligoniams, kartais net rizikuodami savo sveikata. Jie – didvyriai! Tačiau koronavirusas nėra vienintelė liga, su kuria reikia kovoti. Pandemija atskleidė platesnes socialines patologijas. Viena jų yra iškreipta žmogaus vizija, žmogaus orumo ir bendrystės su kitais nepaisymas. Mes kartais į žmones žiūrime kaip į daiktus, kuriuos galima panaudoti ir išmesti. Iš tiesų toks požiūris padaro mus aklus ir formuoja individualistinę bei agresyvią kultūrą, kuri paverčia žmogų daiktu.
Būdami tikintys mes žinome, kad Dievas į žmones žvelgia kitaip. Jis sukūrė mus ne kaip daiktus, bet kaip mylimus ir mylėti sugebančius asmenis. Mus Dievas sukūrė kaip savo paveikslą ir panašumą. Jis mums suteikė nepaprastą orumą ir pakvietė gyventi bendrystėje su juo, su savo seserimis ir broliais, gerbti visą kūriniją. Bendrystės su Dievu dėka ir mes esame pajėgūs perduoti gyvybę ir ją saugoti, dirbti žemę ir ją prižiūrėti.
Popiežius užsiminė apie Evangelijoje minimą individualistinio požiūrio pavyzdį: jo mokinių Jokūbo ir Jono motina prašo Jėzų, kad jos vaikai būsimoje naujoje karalystėje sėdėtų Jėzaus kairėje ir dešinėje (plg. Mt 20, 20-28). Tačiau Jėzus siūlo kitą požiūrį – tarnavimą, gyvenimo aukojimą. Tad prašykime Viešpatį, sakė Pranciškus, kad duotų mums akis, kuriomis visada matytume brolius ir seseris, ypač tuos, kurie kenčia.
Popiežius priminė Vatikano II Susirinkimo mokymą apie žmogaus asmens orumą. Niekas negali paminti pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus orumo. Jis yra viso socialinio sambūvio pamatas ir svarbiausias visos žmonių veiklos principas. Pasaulietinėje kultūroje svarbiausias dokumentas, skelbiantis asmens orumo principą, yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Ją šventasis Jonas Paulius II pavadino svarbiausiu kelrodžiu ilgoje ir sunkioje žmonijos kelionėje ir viena kilniausių žmogaus sąžinės išraiškų. Žmogaus teisės yra ne tik individualios, bet ir socialinės, jos priklauso ne tik individams, bet ir tautoms. Žmogus, su savo asmeniniu orumu, yra socialinė būtybė, sukurta pagal Trejybėje Vieno Dievo paveikslą.
Popiežius pabrėžė, kad aiškus kiekvieno žmogaus orumo suvokimas turi rimtų socialinių, ekonominių ir politinių padarinių. Jei kitus žmones ir visą kūriniją suvokiame kaip dovaną, gautą iš Tėvo meilės, vadinasi, turime būti jiems dėmesingi ir jais rūpintis. Tikintysis, suvokdamas savo artimą kaip brolį, o ne kaip nepažįstamąjį, į jį žiūri su atjauta ir empatija, o ne su panieka ar priešiškumu. Tikėjimo šviesoje kontempliuodamas pasaulį, tikintysis, su malonės pagalba, stengiasi plėtoti savo kūrybingumą ir siekia spręsti istorijos dramas. Jis suvokia ir plėtoja savo sugebėjimus kaip atsakomybę, kylančią iš jo tikėjimo, kaip Dievo dovanas, gautas tam, kad tarnautų žmonijai ir kūrinijai.
Šiuo metu, kai žmonija kovoja su virusu, kuris be atodairos kenkia visiems žmonėms, tikėjimas mus ragina rimtai kovoti ir su abejingumu, dėl kurio nepastebime žmogaus orumo pažeidimų, sakė Pranciškus. Tikėjimas visada reikalauja, kad atsiverstume ir pagytume iš individualizmo, tiek asmeninio, tiek kolektyvinio. Tegul Viešpats mus sugrąžina regėjimą, kad aiškiai matytume ir suprastume, ką reiškia būti žmonių šeimos nariais ir konkrečiais darbais tarnautume kitų žmonių ir mūsų bendrų namų labui. (JM / Vatican News)
