„Dėl to, kas įvyko Amerikoje, šiandien pasaulyje daugiau sąmoningumo apie silpnesnių grupių lygybės svarbą. Žmonės neturi būti skirstomi pagal kilmę arbą spalvą. Tokios minties versmė yra pati Evangelija ir absurdiška sakyti, kad ji kliudo lygybei. Visi esame vieno Tėvo vaikai. Kalbant apie Indiją – tai dalitų klausimas. Bažnyčia nuo stogų šaukia, kad negalima jų diskriminuoti ir kovoja su kastų sistema. Dievas su kiekvienu elgiasi vienodai“, – liepos 28 dieną pareiškė Indijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Osvaldas Gracias, nubrėždamas palyginimą tarp „Black lives matter“ protestų JAV, persimetusių ir į kitas šalis, bei Indijos dalitų. Rugpjūčio 10-ąją Katalikų Bažnyčia Indijoje skyrė dalitų teisėms ir kvietė minėti „Juodąją dieną“.
Dalitai
Kai kalbama apie induizmą, dažnai kalbama apie istorinę brahmanų tradiciją, jos pagimdytus religinius ir filosofinius veikalus, kurie šiandien pripažįstami visos žmonijos kultūros dalimi. Šioje tradicijoje išplėtotos jogos praktikos paplitusios visame pasaulyje. Rečiau kalbama apie kitą, ne tokį malonų induizmo paveldą – kastų sistemą, grindžiančią diskriminaciją ir išnaudojimą. Pačiame kastų sistemos dugne yra vadinamieji dalitai, genčių nariai, ajavasi.
Ką tai reiškia tikrovėje? Praėjusių metų birželį indų paskyrose socialiniuose tinkluose plito nemalonus įrašas: du jauni vaikinai lazdomis muša kitą jauną vaikiną su žemyn nutrauktomis kelnėmis, verkiantį, aimanuojantį, meldžiantį sustoti. Netrukus išaiškėjo aplinkybės – tai įvyko Bajana Kalan kaimelyje, už maždaug dviejų valandų kelio nuo Delio. Aukos vardas – Ankit. Jo užpuolimo motyvas – jis pradėjo dirbti gamykloje, gaminančioje ekranus išmaniesiems telefonams, ir atsisakė prižiūrėti galvijus fermoje, kuri priklausė užpuolikų artimiesiems. Ankit yra dalitas, o jo užpuolikai priklauso tradiciniam kaimelio elitui – jat kastai, kuri nuo seno valdo aplinkines žemes. Kaimelio dalitai iš kartos į kartą už grašius prižiūrėjo jat kastos šeimų žemes ir galvijus. Ankit, atsivėrus naujoms ekonominėms galimybėms, ištrūko iš šio modelio ir už tai buvo nubaustas. Jo baudikai buvo įsitikinę, kad jo pareiga yra dirbti jiems.
Tai vienas iš daugybės – buitinių ir kasdienių – pavyzdžių apie kastų sistemos tikrovę. Kadangi minėtasis epizodas plačiai nuskambėjo, policija sureagavo ir areštavo vaikino užpuolikus. Tačiau absoliuti dauguma jų nepasiekia viešumos ir nesulaukia policijos dėmesio.
Dalitai yra vadinamųjų neliečiamųjų palikuonys. Jei šiandien žodis neliečiamieji dažnai nusako privilegiją, tai kastų sistemos kontekste jis reiškė ritualinį nešvarumą ir nepriklausymą jokiai kastai. Kartais tai reiškė nepriklausymą žmonių kategorijai. Neliečiamojo nužudymas prilygo gyvūno nužudymui.
20 amžiaus pradžioje, gimstant moderniai ir demokratinei Indijai, šie kastų sistemos ekscesai buvo uždrausti, krašto konstitucijoje įrašyti vienodo orumo, laisvės, lygybės principai. Neliečiamųjų kategorija panaikinta, jiems taip pat suteiktas priklausymo kastai statusas. Dešimtmečių bėgsmas, švietimas, pasikeitusios ekonominės ir socialinės sąlygos keitė situaciją: šiandien Indijoje liko mažai tų, kurie į kitą žmogų žvelgia kaip neliečiamąjį senąja religine prasme. Tačiau, kaip galima perskaityti daugybėje apžvalgininkų komentarų ir socialinių mokslininkų studijų, nelygybė ir diskriminacija tarp kastų niekur nedingo, šimtais būdų, nuo atviro smurto iki subtilios paniekos, ji reiškiasi visur: nuo elgesio gatvėje iki aukščiausių pareigų. Neteisingumą, kaip kad Ankit, patyrę dalitai vengia kreiptis į teisėsaugą: policija dažnai nereaguoja arba reaguoja labai vangiai, jei jų skriaudikas priklauso aukštesnei kastai.
Katalikų Bažnyčia ir dalitai
Dalitai sudaro didesniąją katalikų dalį. Indijos katalikų vyskupų konferencijos Komitetas dalitų reikalams nurodo, kad 18 milijonų iš 24 mln. indų katalikų yra dalitai. Jie, neslepia ir apgailestauja Komitetas, diskriminuojami ir bažnytinėje bendruomenėje. Statuso skirtingumas tebėra nepaprastai giliai įsišaknijęs indų mentalitete.
„Krikščionys dalitai patiria trigubą diskriminaciją – bažnytinės bendruomenės, visuomenės ir valstybės. Krikščionybę priėmę dalitai trokšta gyventi oriai. Tačiau aukštųjų kastų krikščionys nepriima kaip sau lygių žmonių iš žemųjų kastų. Bažnytinėje bendruomenėje toliau gyvuoja nekriščioniškos ir diskriminacinės praktikos. Aukštųjų kastų nariai, krikščionys ar induistai, su krikščionimis dalitais elgiasi taip pat neteisingai, kaip ir su induistais dalitais“, – neslepia Indijos episkopato Komitetas dalitų reikalams. Vienas iš elementarių neteisingo elgesio pavyzdžių: net pamaldų bažnyčioje metu vengiama atsisėsti šalia to, kuris priklauso žemesnei kastai. Tuo pat metu Indijos episkopato komitetas išreiškia tvirtą valią tęsti kovą su dalitų diskriminacija, kaip šiomis dienomis dar kartą deklaravo indų kardinolas Gracias.
„Juodoji diena“
Krikščionys dalitai patiria ir valstybės diskriminaciją. Indijos valdžia, siekdama šiek tiek išlyginti žemiausių kastų padėtį, yra numačiusi jiems įvairias kvotas – universitetuose, valstybės institucijose. Tačiau viename 1950 metų rugpjūčio 10 dienos prezidento potvarkio skirsnyje nurodoma, kad tai galioja tik tiems dalitams, kurie išpažįsta induizmą. Vėliau išlyga suteikta budistams ir sikhams, tačiau krikščionims ir musulmonams – ne. Taigi, kastų sistemos diskriminaciją papildė religinė diskriminacija, nors krašto konstitucijos 15 skyrius tvirtina, kad turi būti priešingai.
Prieš keletą metų, 1950 metų potvarkio paskelbimo dieną, Katalikų Bažnyčia Indijoje nusprendė pavadinti „Juodąja diena“ ir jos metu kiekvienoje vyskupijoje rengti įvairias manifestacijas ir inciatyvas už dalitų teises, protestuoti prieš jų diskriminavimą. Beje, tik 2020 metų pradžioje Indijos aukščiausiasis teismas sutiko, po daug metų trukusių bandymų ir teisinės kovos, priimti skundą dėl krikščionių diskriminavimo pagal 1950 metų normą ir įvertinti jos atitikimą konstitucijai.
Stiprėja induistinis fundamentalizmas
Indijoje pastaruosius kelerius metus augo ir stiprėjo induistinio nacionalizmo jėgos, jos laimėjo rinkimus įvairiose Indijos valstijose. Deja, šiam sąjūdžiui būdingas tikras fundamentalizmas, nepripažįstantis gyvavimo teisės krikščionybei, skatinantis įvairiausiais būdais, nuo minios chuliganizmo iki potvarkių valstijos valdžios lygiu, kliudyti krikščionybės sklaidai, krikščioniškų mokyklų ir kitų institucijų veiklai, kartais jėga verčiantis išsižadėti krikščionybės. Kiekvienais metais yra nuniokojama dešimtys bažnyčių, kunigai ir pastoriai rizikuoja būti ne tik iškeikti, bet ir apstumdyti. Šiame kontekste dar labiau išryškėja katalikų vienybės, nepriklausomai nuo kastos, poreikis, mat induistų fundamentalistų akyse jie – vienodas blogis, kuriuo reikia atsikratyti. (RK / Vatican News)
