Liepos 21 dieną Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimas šv. Laurynas Brindizietis (1559 – 1619), kapucinas, kuris, nepaisant to, kad 1959 metais dėl savo plataus išmanymo, intensyvaus gyvenimo ir darbo, popiežiaus Jono XXIII buvo paskelbtas „Doctor apostolicus”, visos Bažnyčios Mokytoju, yra sąlyginai menkai žinomas katalikų pasaulyje.
Vienoje iš savo katechezių jį pristatė popiežius Benediktas XVI. Dar bažnytinių studijų metu išryškėjo būsimo Bažnyčios Mokytojo intelektualiniai gabumai. Jis lengvai išmoko senąsias kalbas, graikų, hebrajų ir sirų, taip pat moderniąsias – prancūzų ir vokiečių, nekalbant apie italų ir lotynų, kuriomis laisvai kalbėjo visi to laiko Bažnyčios ir kultūros žmonės. Aiškiai ir ramiai išdėstydamas parodydavo biblistinį ir patristinį pagrindą visų tų tikėjimo tiesų, kuriomis abejojo to meto protestantizmas.
Stebina, kad šv. Laurynas Brindizietis sugebėjo vykdyti nenutrūkstamą ir nenuilstančią pamokslininko veiklą daugybėje Italijos miestų ir kitose šalyse, nepaisant daugelio ir sunkių pareigų – teologijos profesoriaus, kapucinų naujokų mokytojo, provincijos vyresniojo, galiausiai viso ordino vyresniojo 1602–1605 metais pareigų. Nepaisant tokio skaičiaus pareigų, Laurynas gyveno išskirtinio karštumo dvasinį gyvenimą, skirdamas daugybę valandų asmeninei ir liturginei maldai.
Pasak Benedikto XVI, ir šiandien naujajam evangelizavimui reikia gerai parengtų, uolių ir drąsių apaštalų, kad Evangelijos šviesa ir grožis nušviestų etinio reliatyvizmo ir religinio abejingumo kultūrines kryptis, pakeistų mąstymo ir veikimo būdus autentišku krikščionišku humanizmu. (RK / Vatican News archyvas)
