1870 m. liepos 18 d. Vatikano I Susirinkimas paskelbė dogminę konstituciją „Pastor Aeternus“, kurioje be kita ko buvo teigiama, kad popiežius neklysta, kai oficialiai ir iškilmingai, vienybėje su vyskupų kolegija, skelbia tikėjimą ar krikščionišką moralinį mokymą.
Konstitucija „Pastor Aeternus“ buvo vienas paskutinių Vatikano I Susirinkimo aktų. Dėl jo būta didelių nesutarimų jau pačių Susirinkimo diskusijų metų. Už šį dokumentą balsavo ne visi Susirinkimo tėvai. Iš daugiau kaip šešių šimtų dalyvių, aštuonios dešimtys vyskupų balsavime dėl pastarosios konstitucijos nedalyvavo. 1870 m. vasara Romoje buvo labai įtempta ir dėl kitų priežasčių. Kaip tik tuo metu prasidėjo Prancūzijos ir Prūsijos karas, šių šalių vyskupai paliko Susirinkimo darbus ir išskubėjo į savo šalis. Slogi atmosfera slėgė ir popiežiaus valstybę. Buvo likę tik du mėnesiai iki besivienijančios Italijos kariuomenės įžengimo į Romą, jos paskelbimo Italijos sostine ir popiežiaus valstybės panaikinimo. Vatikano I Susirinkimas taip ir liko formaliai neužbaigtas.
Popiežiaus neklystamumo dogma ir dėl politinės atmosferos, kuri vyravo jos skelbimo dienomis, ir dėl laisvamanybės įtakoje skelbtų ne visada korektiškų komentarų, susilaukė klaidingų interpretacijų.
Popiežius nėra neklystantis asmuo. Kaip ne kartą girdėjome iš Pranciškaus lūpų, visi žmonės, įskaitant popiežių, yra nusidėjėliai. Neklystantis yra tikėjimo paveldas, kurį popiežius su visa vyskupų kolegija saugo ir skelbia. Prieš tris dešimtmečius paskelbtas Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškina, kad „popiežius, vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo ar dorovės mokymo dalyką [...]. Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas glūdi ir vyskupų kolegijoje, kartu su Petro įpėdiniu vykdančioje aukščiausiąjį magisteriumą“ (Katekizmas 891), tai yra tikėjimo mokymo tarnystę. (JM / Vatican News)
