„Kūrybiškumas yra reikalingas kiekvienam žmogui, bet dar labiau jis reikalingas krikščioniui. Nes tu, turėdamas tikėjimą, negali jo tik sau pasilaikyti. O jeigu laikai tik sau, tai esi labai panašus į tą, kuris paslepia talentą ir laukia, kol reikės jį iškasti ir atiduoti. Krikščionybė reikalauja kūrybiškumo“, – sako Vydmantų parapijos klebonas ir Telšių vyskupijos jaunimo centro vadovas kun. Karolis Petravičius.
Anot kun. Karolio Petravičiaus, vargu ar buvo numanančių, kad ateis diena, kai jis ims kurti muziką, rašyti poeziją ar tapyti. Kunigo kūrybos kelias prasidėjo atsitiktinai: besimokydamas Telšių vyskupijos licėjuje (mažojoje seminarijoje), jis mėgdavęs prisėsti prie klavišinių, kadangi išmokti groti pianinu buvo jo svajonė. Manydamas, kad jo eksperimentavimo niekas negirdi, kunigas pasakoja vieną dieną buvęs demaskuotas – paskirtas vargonininku. Neturėdamas galimybės atsisakyti šios pareigybės, anuomet jis per valandą išmoko groti Marijos litaniją gegužinėms pamaldoms. Kunigas Karolis Petravičius sako, kad ir šiandien neskaito iš natų, bet būtent vargonininko patirtis dar būnant moksleiviu ir pastūmėjo jį į kūrybą, kuri lydi iki šiol.
Du muzikos kūrinių diskus išleidęs kunigas pasakoja, kad lydimas Vydmantų moterų ansamblio bei muzikuojančių draugų jis rengia koncertus visoje Lietuvoje. Tokiu būdu yra renkamos lėšos Vydmantų bažnyčios statybai. Be to, kiekvienam, paaukojusiam tūkstantį eurų ir daugiau, kun. Karolis Petravičius yra įsipareigojęs nutapyti ir padovanoti paveikslą. Kalbėdamas apie tapybą, kunigas sako, kad pastaroji jo gyvenime atsirado iš biednumo. „Vikarus paskiria į kokią nors parapiją, gyvenimo sąlygos dažnai nėra labai jau geros. O norisi padoriai gyventi, kažkokį paveikslą nusipirkti – sudėtinga, brangiai kainuoja. Pagalvojau, kai paveikslai tokie, kad pats gali nusitapyti, anokia čia bėda. Taip ir pradėjau tapyti.“
Paklaustas, ar kūrybiškumas yra neatsiejama kiekvieno žmogaus dalis, ar vis dėlto tai yra savybė, kuria gali džiaugtis toli gražu ne kiekvienas, kun. Karolis Petravičius sakė: „Manau, kad tai būdinga kiekvienam, nes aš esu gyvas to pavyzdys. Visada visiems kartodavau, kad jeigu kada nors išmoksiu groti pianinu, tai, vadinasi, šiame pasaulyje viskas įmanoma. Mano kūrybinės sėkmės paslaptis yra ta, kad aš instrumentą pasidedu vos ne po kojom, kad nuolat už jo užkliūčiau. Su tapyba taip pat, niekada jos reikmenų nepaslepiu į spintą.“ Dvasininkas pasakoja, kad tarnystės Tauragėje metu galimybės radęs laisvą valandėlę užsiimti kūryba, jis neturėjęs dėl tinkamų patalpų stokos: „Jeigu norėdavau pradėti tapyti, turėdavau apie pusantros valandos skirti pasiruošimui. Po to tapyti jau nebesinori, nebeįdomu“.
Kun. Karolis Petravičius sako, kad kūrybingumas yra reikalingas užsiimant bet kokia veikla. Ne išimtis ir pastoracija. Anot pašnekovo, svarbu kalbėti ne tik apie tai, kaip patraukti jaunimą prie Bažnyčios, tačiau ir vyresniosios, vadinamos sovietinės, kartos atkovojimą ir būdų jiems parodyti tikėjimo grožį paiešką: „Jeigu neieškosi, kaip perteikti tikėjimą ir Dievo žodį, tai vienas pats ir sėdėsi toje bažnyčioje, tame renginyje. Tiesiog turi ieškoti būdų, nes ką dabar „perka“ žmogus? Perka emociją. Einame į tas parduotuves, kuriose mus maloniai priėmė, į kavines, vėlgi, ne tik tas, kuriose skaniai pavalgėme, bet ten, kur buvo ir aplinka jauki, graži. O jeigu bažnyčioje teigiamų emocijų žmonės negauna, jeigu Dievą užstoji ilgais pamokslais ar piktumu, tai ir Dievas bus nepasiekiamas“, – dalinosi jis.
Telšių vyskupijos jaunimo centrui vadovaujantis kunigas pastebi, kad, kalbant apie jaunimo pastoraciją, esame linkę pervertinti pasiektus rezultatus: „Aš dažnai girdžiu per tuos visus nesibaigiančius posėdžius, kad mes labai džiaugiamės, jog esame gražūs. Aš matau kitą situaciją – nesame mes gražūs, Dievas yra gražus. Kai, pavyzdžiui, ataskaitas kunigai rašo kas metus kurijai, man labai įdomu tai, kas susiję su jaunimu. Ir skaitau, kad, oi, kiek turime – penkiasdešimt patarnautojų, šimtas adorančių parapijoje vos ne kiekvieną sekmadienį. O kiekvienas renginys yra tam tikras vyskupijos veidrodis. Jeigu yra ką vežti iš parapijos į jaunimo dieną, žinok, kad toje parapijoje yra jaunimo. Jeigu niekas neatvyksta, tai jaunimas yra tik „ant popieriaus“, – dalijosi jis. Matydami didelius skaičius oficialiuose parapijų pateikiamuose dokumentuose ir tai, kad jaunų žmonių organizuojamuose renginiuose sulaukiama mažai, Telšių vyskupijos jaunimo centro darbuotojai pradėjo lankyti parapijas. Apsilankymų tikslas – bendraujant ir bendradarbiaujant su parapijų klebonais bei parapijiečiais sudaryti planą, kaip paskatinti pokyčius.
Kun. Karolis Petravičius sako, kad bendraudamas su kitais kunigais pastebėjęs, kad beveik visi iš jų prie Bažnyčios gyvenimo prisijungė per tam tikrus jaunimo sambūrius ir organizacijas. Jau vien tai parodo jaunimo pastoracijos svarbą. Tačiau pašnekovas taip pat teigia, kad dažnai kokybiškam darbui pritrūksta išteklių – tiek laiko, tiek finansine prasme. Vis dėlto neskiriant dėmesio šiai problemai ir neišnaudojant kūrybiškumo potencialo sprendimų paieškoms, ateities bažnyčių perspektyva – viso labo gražios ir brangios koncertų salės.
Vydmantų parapijos klebonas sako, kad visada kelia problemą galvodamas, kaip būtų galima ją išspręsti. Anot jo, visų pirma, jaunimui reikalingas kunigas: „Jeigu parapijoje kunigas jaunimui skiria laiko, vadinasi, ten vyksta veiksmas. O jeigu galvoji, kad jauni žmonės savaime ateis, kad užtenka tik saldinių nupirkti patarnautojams ar besirengiantiems pirmajai komunijai, to maža.“ Kaip antrą svarbų minėtos problemos sprendimo būdą kunigas įvardijo katechezės kūrybiškumą: „Mūsų matematika, dėstoma per tikybą ir katechezę, neveikia jauno žmogaus. Dešimt Dievo įsakymų, penki Bažnyčios įsakymai, septyni sakramentai, penkios atgailos dalys. Argi čia ne matematika? Tas jaunas žmogus su Dievu tik susipažįsta. Vyksta sinodai, skiriama tiek lėšų, tiek jėgų, tiek darbo, bet jie nepritaikomi praktiškai. Mes neįvesdiname jauno žmogaus į tikėjimą, nesupažindiname su jo grožiu ir paskui viliamės, laukiame, kad Dievo malonė suveiks“, – teigia kun. Karolis Petravičius. Galiausiai, anot dvasininko, reikia, kad pasirengimas pirmajai komunijai įtrauktų ir vaikų tėvus. Juk neretai galima pamatyti, kad sekmadieniais tėvai atveža vaikus dalyvauti šv. Mišiose, tačiau patys jose nedalyvauja: „Vaikas lieka vaiku, jam bet kokios pamokos yra nuobodybė. Ir aš pats turėjau tokių patirčių, kai eina mergaitė sekmadienį tokia nuliūdusi. Sakau, ko taip liūdi? Sako, tėvai lovoj voliojasi, o mane išginė į bažnyčią. Tai visą gyvenimą tam vaikui bažnyčia bus vieta, kur ji turi atkentėti, kai visi namuose lovose voliojasi“, – dalijasi pašnekovas.
Kun. Karolis Petravičius sako, kad jo išvardyti sprendimo būdai nėra nauji, greičiau jau priešingai. Tačiau juos pritaikyti praktiškai būtų lengviau, jeigu nebūtų bijoma nepatogių temų ir drąsiau jomis diskutuojama: „Mes labai nepatogiai jaučiamės, štai kas. Susitinkame ir visi šypsomės. O labiausiai tada, kai šalia vyskupai. Jei paklaus vyskupas, tai: „Oi, man viskas gerai. Aš toks laimingas, kad mano parapijoj kas vakarą į mišias ateina viena močiutė! Toks laimingas! O sekmadienį net trys“, – juokiasi jis. Anot dvasininko, pokyčius taip pat būtų lengviau inicijuoti, jeigu kunigai labiau bendradarbiautų su parapijiečiais: „Kunigai dažnai daug ką prisiima sau, mano, kad be jų niekas negali įvykti. Ir, aišku, man pačiam, labai sunku pasitikėti, nes žmonės visada padaro ne taip, kaip tu norėtum. Bet iš tikrųjų tas pasitikėjimas augina ir žmones, ir parapiją“, – sakė kun. Karolis Petravičius.
Pokalbį norėdamas baigti šviesesne gaida, pašnekovas juokavo: „Grįžta šeima sekmadienį iš bažnyčios ir kalbasi prie pietų stalo. Vyras sako: „Ar girdėjai, kaip baisiai choras giedojo?“. Motina atitaria: „Tikrai, ir altoriaus papuošimas koks neskoningas“. Tėvas: „O kunigo pamokslas toks nuobodus!”. Vaikas klausėsi, klausėsi ir sako: „Žinot, kaip už eurą, tai visai nieko”.
(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)
