Gegužės 27 dienos katechezę popiežius Pranciškus skyrė teisiųjų maldai. Katechezė buvo pradėta 17 psalmės žodžiais: „Klausykis, Viešpatie, mano teisybės maldavimo, atsižvelk į mano šauksmą! Išgirsk mano maldą iš lūpų be vyliaus! Iš tavęs teateina man nuosprendis, nes tavo akys mato teisybę. Nors mėgintum mano širdį, tirtum mane naktį ir bandytum mane ugnimi, neteisybės manyje nerastum. (...) Tavo įstatymo keliu ėjo mano žingsniai, nuo jo mano kojos niekad nenuklydo (Ps 17, 1–3.5).“
Dievo sumanymas žmonijai yra geras, tačiau mūsų kasdieniuose reikaluose patiriame blogį. Pirmieji Pradžios knygos skyriai aprašo nuodėmės plitimą, žingsnis po žingsnio, žmogiškuose reikaluose. Adomas ir Ieva suabejoja geromis Dievo intencijomis, mano, kad susidūrė su dievišku pavydu, kuris trukdo jų laimei. Jie sukyla, jie nebetiki dosniu Kūrėju, kuris linki jiems laimės. Jų širdys, pasidavusios piktojo gundymui, paskendo visagalybės iliuzijoje: „būsime kaip Dievas“ (žr. Pr 3,5). Tačiau tai, ką vėliau patyrė, buvo priešinga patirtis: jie suprato, kad yra nuogi, be nieko. „Nepamirškite to: gundytojas yra nesąžiningas mokėtojas, jis nesumoka“, – perspėjo popiežius.
Blogis dar ryškesnis kitoje žmonijos kartoje, Kaino ir Abelio istorijoje. Kainas pavydi broliui. Nors jis yra pirmagimis, Abelyje mato konkurentą, kuris užminuoja jo autoritetą. Blogis sukeri Kaino širdyje, tampa nebevaldomas. Blogis įsiskverbė į jo širdį, jis pradėjo žvelgti į brolį piktai ir įtariai. Taip pirmoji brolybės istorija pasibaigė žmogžudyste. Galime pagalvoti apie žmogišką brolybę ir karus šiandien...
Tarp Kaino palikuonių suklesti amatai ir menai, tačiau taip pat prievarta, kaip liudija kerštingi Lamecho žodžiai: „Užmušiau žmogų už žaizdą, bernioką už įdrėskimą. Jei už Kainą atkeršijama septyngubai, tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyngubai“ (Pr 4, 23–24). Kerštas – „tai padarei, dabar sumokėsi“. „Ne teisėjas tai sako, tai sakau aš. Aš esu situacijos teisėjas“, – pridūrė popiežius.
Blogis sklinda tarsi aliejaus dėmė ant vandens, apima visą paviršių: „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“. Visuotinio tvano, Babelio bokšto vaizdiniai apreiškia, jog reikia naujos pradžios ir naujos kūrinijos: tai įvyks Kristuje.
„Ir vis dėlto pirmuosiuose Biblijos puslapiuose buvo parašyta ir kita istorija, mažiau akivaizdi, daug nuolankesnė ir atsidavusi, perteikianti viltį“, – pastebėjo popiežius. Nors beveik visi yra negailestingi, neapykanta ir užkariavimas tapo didžiuoju žmonijos reikalų varikliu, yra žmonių, kurie sugeba melstis ir kreiptis į Dievą nuoširdžiai ir kitaip rašyti žmogaus likimą. Abelis aukojo Dievui savo kaimenės pirmienas. Po jo mirties Adomui ir ievai gimė trečiasis sūnus, Setas, kuriam gimė Enošas, tai reiškia „mirtingas“. „Tuo metu žmonės pradėjo šauktis Viešpaties (Pr 4, 26 )“, – priduria Šventasis Raštas. Po to pasirodo Enochas, kuris „ėjo su Dievu“ ir kuris buvo Dievo paimtas (žr. Pr 5, 22–24). Galiausiai iškyla Nojaus vardas – teisiojo, kuris ėjo su Dievu ir dėl kurio Dievas atsisakė ketinimo padaryti galą visiems mariesiems, kaip pasakoja Pradžios knygos 6 skyrius.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, skaitant šiuos pasakojimus galima pajusti, jog malda yra tarsi užtvara ir tarsi žmogaus prieglobstis, susidūrus su blogio banga pasaulyje. Meldžiamės taip pat dėlto, kad būtume išgelbėti nuo savęs pačių. „Svarbus melstis: „Viešpatie, prašau, išgelbėk mane nuo manęs paties, mano ambicijų, mano aistrų““, – pridūrė popiežius.
Tie, kurie meldžiasi pirmuosiuose Biblijos puslapiuose, yra taikdariai. Kai malda yra autentiška, ji išlaisvina ir prievartos impulso, ji yra į Dievą nukreiptas žvilgsnis, kuris leidžia Dievui sugrįžti ir vėl pradėti globoti žmogaus širdį. Taip meldžiasi daugelis visų religijų teisiųjų“, pažymi Katalikų Bažnyčios Katekizmas (žr. 2569 sk.). Malda padeda sužydėti toms vietoms, kurias žmogaus neapykanta pavertė dykumomis.
„Štai kodėl Dievo viešpatystė yra perduodama grandinėje šių moterų ir vyrų, dažnai nesuprastų ir atmestų pasaulyje. Tačiau pasaulis gyvuoja ir auga dėka Dievo galybės, kurią šie jo tarnai pritraukia savo malda. Tai galinga malda, nes pritraukia Dievo galybę, o ši visada dovanoja gyvenimą, visada. Dievas yra gyvenimo Dievas, Jis viską atgaivina.“
„Šita grandinė visai neišvaizdi ir retai patenka į kronikos viršų, tačiau tokia svarbi pasitikėjimo pasauliu atgavimui“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis pasidalijo istorija apie vieną žmogų, kuris kažkada buvo svarbus, vyriausybės vadovas. Jis buvo netikintis, neturėjo tikėjimo širdyje, tačiau išlaikė gyvą vaikystės atsiminimą apie senelė, kuri melsdavosi. Ir vienu sunkiu gyvenimo metu atsigręžė į savo širdį, atsiminė senelės maldą. Jis pradėjo kartoti jos žodžius ir toje maldoje atrado Jėzų. „Malda yra gyvenimo grandinė, visada: daugybė besimeldžiančių vyrų ir moterų sėja gyvenimą“, – sakė popiežius Pranciškus ir pabrėžė, kaip svarbu išmokyti melstis vaikus, pradedant nuo kryžiaus ženklo: tai pirmoji malda.
„Svarbu, kad vaikai išmoktų melstis. Vėliau, galbūt, užsimirš, pasuks kitu keliu. Tačiau pirmosios vaiko išmoktos maldos lieka širdyje ir yra gyvenimo sėkla, dialogo su Dievu sėkla“, – sakė Šventasis Tėvas.
Dievo kelias žmogaus istorijoje, pasak jo, eina per juos, per tą dalį žmonijos, kuri nepasidavė stipriausiojo dėsniui, tačiau prašė Dievo padaryti stebuklus ir, ypač, mūsų akmeninę širdį padaryti jautria širdimi (žr. Ez 36, 26). Malda tam padeda, nes ji atveria duris Dievui, perkeičia mūsų akmeninę širdį į žmogišką, pakartojo popiežius.
*
Bendrosios trečiadienio audiencijos sveikinimuose įvairiomis kalbomis popiežius linkėjo gero pasirengimo Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmei gegužės 31-ąją. Sveikinime italų kalba popiežius priminė apie gegužės 29 dieną minimą šv. Pauliaus VI liturginį minėjimą. (RK / Vatican News)
