Popiežiaus šv. Jono Pauliaus II enciklikos „Ut unum sint“ paskelbimo 25 metų sukakties proga pasirodė Vatikano leidyklos išleista knyga „Skirtingi ir susivieniję – komunikuoju, vadinasi, esu“.
Knygoje skelbiamos popiežiaus Pranciškaus bendrųjų audiencijų katechezės apie šeimą, papildytos anksčiau nepublikuotu tekstu apie Jėzaus komunikavimo stilių. Pratarmę knygai parašė Anglikonų bendrijos vadovas ir Anglijos Bažnyčios primas, Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby. Knyga priklauso serijai „Keitimasis dovanomis“. Joje pernai buvo išleistas popiežiaus Pranciškaus tekstų apie maldą rinkinys, kuriam pratarmę parašė Maskvos patriarchas Kirilas, ir tekstai apie krikščionių ekologinę atsakomybę „Mūsų motina Žemė“ su Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus pratarme.
Katechezes apie šeimą popiežius Pranciškus skaitė nuo 2014 m. gruodžio iki 2015 m. lapkričio. Tai bene ilgiausia Pranciškaus bendrųjų audiencijų katechezių serija, kurią iš viso sudarė 33 dalys. Nuo šeimos kaip elementarios bendruomenės, kaip pirmosios Bažnyčios ir visuomenės audinio ląstelės labiausiai priklauso žmogaus bendravimas su kitais žmonėmis, jį grindžiančios vertybės, žmogaus kaip socialinės būtybės savivoka. Dabar išleistoje knygoje katechezių mintis papildo anksčiau niekur neskelbtas Pranciškaus tekstas apie Jėzaus komunikavimo stilių, kurio esminis dėmuo yra meilė, pasitikėjimas pašnekovu, meilus žvilgsnis.
Popiežius Pranciškus primena evangelistų aprašytą Jėzaus susitikimą su turtingu jaunuoliu. „Jėzus meiliai pažvelgė“ (Mk 10, 21), – pastebi šv. Morkus, aprašydamas šią sceną. Jei mes būtume buvę tarp Palestinos keliais Jėzų sekusių žmonių, šį meilės kupiną žvilgsnį būtume matę, kai Jėzus bendravo su kiekvienu sutiktuoju. Popiežius mini muitininko Mato pašaukimą, į kurį Jėzus pažvelgė „miserando atque eligendo“, pažvelgė gailestingomis ir meilės kupinomis akimis ir šis žvilgsnis tapo buvusio nusidėjėlio pašaukimo ir išsirinkimo momentu. Beje, šiuos žodžius, paimtus iš šv. Bedos komentaro Mato pašaukimo scenai, popiežius Pranciškus yra pasirinkęs savo vyskupiškuoju motto. Tokiu pačiu meilingu žvilgsniu Jėzus žiūrėjo ir į Nikodemą, kai šis pas jį atėjo naktį, kad kiti nematytų. Taip pat meilingai Jėzus žvelgė ir į samarietę prie Jokūbo šulinio, ir į Zachiejų. Su meile akyse Jėzus žiūrėjo ir į Judą. Nors žinojo apie išdavystę, vis tiek kreipėsi į jį: „Bičiuli“. Tokią pat meilę Jėzaus akyse matė ir Petras, nors tris kartus jo išsigynė. Popiežius Pranciškus rašo, kad ir į Erodą, ir į Pilotą Jėzus žiūrėjo tokiu pat meilę skleidžiančiu žvilgsniu. Kitaip ir būti negali, nes Dievas yra meilė. O tai, rašo Pranciškus, lemia ir krikščionio gyvenimą, nustato kryptį, kurios laikydamasis jis yra Kristaus mokinys.
Geranoriškas požiūris į pašnekovą, pasitikėjimas, kantrus išklausymas yra bet kokio tarpasmeninio ryšio ir komunikavimo sąlyga. Jei stinga meilaus žvilgsnio, rašo popiežius, dialogas labai greitai gali virsti „dialektine dvikova“. Ir priešingai – jei kalbėdamiesi su kitu žmogumi žiūrime į jį su meile ir jei mes patys matome meilę savo pašnekovo akyse, tuomet suprantame, kad mus sieja ne tik pokalbio tema, ne tik objektas, dėl kurio apsikeičiame nuomonėmis, bet kur kas daugiau – mus sieja gyvenimas, egzistencinis bendrumas. Popiežius primena, kad apmąstydamas šiuos klausimus šventasis kardinolas Newmanas kalba apie „širdies nusitekimą“, kuris yra pirmesnis ir svarbesnis už racionalius argumentus. Toks širdies nusitekimas yra taip pat esminė sąlyga, kad žmogus galėtų išgyventi tikėjimo patirtį.
Toliau popiežius pereina prie komunikavimo ir bendrystės sąsajų. Žmonės komunikuoja ne tik tam, kad apsikeistų informacija, bet ir dėl to, kad bendravimas yra jų bendrystės išraiška ir jos kūrimo bei stiprinimo priemonė. Žodžiai – tai tarsi tiltai, kurie vis labiau suartina su kitais. Tačiau, kad dialogas būtų vaisingas, reikia „širdies nusiteikimo“ arba, kitaip tariant, – atsivertimo. Galiausiai Pranciškus pamini ir drąsą, kuri yra dažna dialogo sąlyga. Paminėtas konkretus pavyzdys – 2019 m. vasario 4 d. Abu Dabyje įvykęs tarpreliginis susitikimas. Kad dialogas tarp skirtingų pašnekovų būtų įmanomas ir vaisingas, reikia aiškiai išsakyti savo tapatybę, jos neišsižadėti ir neslėpti pataikaujant pašnekovui. Tačiau kartu reikia drąsiai pripažinti ir pašnekovo teisę būti kitokiu, jo laisvę. Dievo akivaizdoje pripažįstama pašnekovo teisė būti kitokiu, mūsų pačių nuoširdūs ketinimai ir tikėjimas pašnekovo ketinimų nuoširdumu apvalo širdį, saugo nuo užsidarymo savyje, dialogą padaro įmanomą ir vaisingą.
„Dievas meilingai težvelgia į mus ir mūsų gyvenimą“, – rašo Pranciškus, – kad ir mes, kai bendraujame ir komunikuojame su kitais žmonėmis, žiūrėtume į juos tokiu pačiu, kaip Jėzaus, žvilgsniu.“
Pranciškaus mintims atitaria ir Anglikonų Bažnyčios vadovas Justinas Welby, savo pratarmėje rašydamas: „Jei sugebėsime vieni į kitu žiūrėti su meile, taip, kaip Jėzus žvelgė į turtingą jaunuolį, tuomet ir mūsų santykiai su kitais žmonėmis bus žymiai turtingesni. Jei prašysime atleidimo, tuomet ir mes patys sugebėsime atleisti; jei klausysime, ką kiti sako, tuomet ir mes patys sugebėsime į kitus prabilti taip, kad mus išgirstų.“ (JM / Vatican News)
