Apie karantino sąlygomis išgyventą Didžiąją savaitę, be žmonių bažnyčioje švęstas Šv. Velykas ir gyvenimą karantino sąlygomis nuotoliniu būdu kreipėmės į grupę visų vyskupijų klebonų, aptarnaujančių po kelias parapijas. Kol nebuvo karantino, sekmadieniais parapijiečiams aukoti šv. Mišių jie nuvažiuodavo po ne vieną dešimtį kilometrų. Į mūsų prašymą atsiliepė tik dalis minėtų kunigų, aptarnaujančių po kelias parapijas.
Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako Kauno arkivyskupijos Girdžių Šv. Marijos Magdalietės, Eržvilko Šv. Jurgio ir Vadžgirio Šv. Juozapo parapijų klebonas kun. Saulius PAVALKIS, Telšių vyskupijos Pagėgių Šv. Kryžiaus, Rukų Šv. Antano Paduviečio ir Usėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijų klebonas kun. Kazys ŽUTAUTAS, Vilniaus arkivyskupijos Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Šv. Onos, Paringio Švč. Jėzaus Širdies parapijų klebonas bei Kačergiškės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios rektorius kun. Bernardas AUGAITIS bei Vilkaviškio vyskupijos Lekėčių Šv. Kazimiero, Kretkampio Šv. diakono Stepono ir Žemosios Panemunės Šv. Vincento Pauliečio parapijų klebonas kun. Ričardas KMITAS.
Visiems tenka kentėti vienodai
Kokia buvo Didžioji savaitė, Šv. Velykos Jums ir aptarnaujamų parapijų tikintiesiems? Kaip vyko sielovada pasibaigus šventėms?
Kun. Bernardas AUGAITIS: Kaip ir per kiekvienas Velykas, taip ir šiemet, nepaisant COVID-19 panikos, žmonės įvairiais būdais (telefono žinutėmis ir skambučiais, elektroniniu paštu) teiravosi dėl galimybės dalyvauti pamaldose. Kadangi viešos pamaldos draudžiamos, o mūsų Naujojo Daugėliškio parapijos maldos namų plotas iš medinių statinių yra vienas didžiausių arkivyskupijoje (apie 900 m2), patys aktyviausi Didžiąją savaitę vis tiek (pavyzdžiui, kunigui ateinant į bažnyčią per zakristiją, į pagalbines patalpas) užeidavo: gėlininkė, valytoja, varpininkė, vargonininkas, zakristijonas, maldos grupių „Legio Maria“, Gyvojo Rožinio, Motinų maldoje atstovai (po 1 asmenį). Kitose aptarnaujamose Paringio ir Kačergiškės bažnyčiose nei didžiojo Tridienio, nei Šv. Velykų viešos pamaldos nevyko. Dauguma parapijiečių Didžiojo penktadienio, Šventojo Tėvo popiežiaus Pranciškaus vedamas Kryžiaus kelio pamaldas sekė per televiziją. Šv. Velykų, Gailestingumo devyndienį, kaip Vyskupų Konferencijos nustatyta, į šv. Mišias klusniai jungėsi medijų (televizijos, „Marijos radijo“) pagalba. Didesnį parapijiečių aktyvumą pajutome pirmąjį gegužės penktadienį (po rytmetinių šv. Mišių vyko Švč. Sakramento adoracija iki 21 valandos), pirmąjį šeštadienį Motinos dienos išvakarėse meldžiantis už mirusias motinas kapinėse, koplyčioje buvo klausoma išpažinčių, o šv. Mišios aukotos lauke. Už visas gyvąsias parapijos motinas ketvirtojo Velykų sekmadienio šv. Mišios vyko už uždarų bažnyčios durų.
Kun. Ričardas KMITAS: Didžioji savaitė, kaip ir daugeliui kunigų, prasidėjo tikrai neįprastai, nes teko švęsti be žmonių. Bet mūsų Lekėčių parapija taip pat turėjo galimybę tikinčiuosius pasiekti nuotoliniu būdu, per „Facebook“ paskyrą. Daugelis mano parapijų tikinčiųjų dalyvavo šv. Mišiose tiek žiūrėdami per televiziją, tiek klausydamiesi ,,Marijos radijo“ transliacijų.
Kun. Saulius PAVALKIS: Didžioji savaitė man buvo turbūt įsimintina visam gyvenimui. Didįjį Ketvirtadienį Girdžių bažnyčioje, dviese su parapijos vargonininke, įsitikinome, kad koronavirusas galbūt net rimtesnis priešas negu bolševizmas, kurio šulai pranašavo, jog „kunigai greitai neturės darbo“. Prieš šį priešą tam momentui pravertė didelis storas kablys, kabantis vidinėje bažnyčios šoninių durų pusėje. Anksčiau jis atrodė gerokai keistas, kaip ir nežinomas meistras, kuris jį ten kažkada pritaisė.
Didysis Penktadienis padėjo praktiškai suprasti, jog pirmiesiems Tėvams praradus Rojų, doriems jų vaikams kartu su pasaulio Išganytoju dažniausiai tenka kentėti vienodai kaip ir nedoriems ar net ir dar už juos labiau.
Didįjį šeštadienį liūdėjome prie Viešpaties kapo, nes gerai supratome, kad liksime be Velykų rinkliavos. Nepaisant to, Velykų rytmetį skambėjo varpas, kviečiantis keltis iš tamsybių ir nuimti vidinius kablius nuo širdies durų. Parapijiečiai savo namuose tuo metu kas šoko iš lovų, kas metė į šalį puodus, kibirus, kirvius ir keptuves bei kitus kasdienius rakandus ir gynybos priemones, o tada atsigręžę į bažnyčios pusę visi kaip vienas žegnojosi ir šlovino Viešpatį už Jo nuostabius darbus.
Po visko, kaip ir kasmet, prasidėjo įprastinė sielovada telefono žinutėmis. Tik šiais koronometais ji tapo dar intensyvesnė. Tiek pats klebonas, tiek senas jo telefonas nuo mygtukų spaudymo, kelias dienas atsakinėjant į parapijiečių siunčiamus poetinius sveikinimus, vėl įkaito ligi raudonumo…
Kun. Kazys ŽUTAUTAS: Žmogus greitai pamiršta sunkų laiką, greitai pamiršta, koks dar visai neseniai buvo didelis skausmas. Panašiai atsitiko ir su šių metų Šv. Velykomis. Tai – iš tiesų neįprastas ir keistas laikas, kai per Didžiąją savaitę bažnyčioje nebuvo nė vieno žmogaus. Tačiau nudžiugino tai, kad daug parapijiečių, net tie, kurie rečiau ateina į bažnyčią, man skambino, su jais kalbėjomės, diskutavome, kiekvienas dalijomės esama patirtimi. Parapijiečiai sakė: „Žinai klebone, šiemet Velykų Mišias išklausiau…“ Vieni sakė klausę per radiją ar stebėję internetu, kiti – per televiziją. Įdomu, kad buvo tokių, kurie sakė ne vieną ar du kartus taip dalyvavę Mišiose, bet net penkis kartus. Taigi manau, kad tikintieji, kurie norėjo, galėjo pakankamai skirti laiko Dievui. Bet, žinoma, trūko bendrystės, šventinių emocijų, vienybės tarp žmonių – to tikro velykinio džiaugsmo būnant vienas šalia kito.
Parapijiečiai prisitaiko prie situacijos
Ar esant karantino apribojimams, kai bažnyčioje viešų Mišių nebūna, per Velykas ar kitomis dienomis buvote nuvykęs į aptarnaujamas parapijas ir išvis, ar yra prasmės ten važiuoti?
Kun. Bernardas AUGAITIS: Į aptarnaujamas parapijas karantino laikotarpiu vykau tik asmeniškai susitaręs, pavyzdžiui, pas ligonį. Apie 20 asmenų aplankiau pirmuosius mėnesio penktadienį, šeštadienį, sekmadienį. Kadangi Advento laiku kalėdojama, tai ir visi likusieji nepajėgiantys būna aprūpinami. Kaimo parapijėlėse žmonių likę nedaug, vieni kitus pažįsta. Bažnyčios raktus turi patikimas asmuo, kaimynystėje gyvenantis zakristijonas. Prireikus, jis ir bažnytėlę pašluoja, žmona pavalo, papuošia altorius; norint privačiai maldai į bažnyčią patekti įmanoma. Kai šv. Mišios užsakomos, jos būna ir šiokiadienį. Gegužinės, birželinės pamaldos čia irgi būna tradiciškai be arba su kunigu, arba prie „Marijos radijo“. Kai kur dar vyksta ir prie kaimo kryžių. Kadangi sielovadoje dirbu vienas, nustatome tvarkaraštį, kur, kurią dieną ir valandą turėsiu galimybę ir aš dalyvauti.
Kun. Ričardas KMITAS: Laikantis karantino reikalavimų tikintieji buvo kviečiami likti namuose ir iš savo namų šventovių jungtis į bendrą maldą dalyvaujant nuotoliniu būdu, o asmeninei maldai bažnyčia būna atvira sekmadieniais vieną valandą prieš įprastą šv. Mišių laiką. Atvykęs į aptarnaujamą parapiją, nustatytu laiku visada randu galimybę paragini tikinčiuosius neapleisti asmeninės maldos ir neprarasti vilties. Karantinui užsibuvus tiesioginė šv. Mišių transliacija vyko ir iš aptarnaujamos Žemosios Panemunės parapijos.
Kun. Saulius PAVALKIS: Karantinas panaikino viešas Mišias, bet nepanaikino viešų darbų. Į kitas – Eržvilko ir Vadžgirio – parapijas teko vykti rinkti nesyk praūžusio audringo vėjo prilaužytų medžių šakų. Eržvilko bažnyčios šventorius – didumo sulig Marakanos stadionu. Talkų suorganizuoti pandemijos sąlygomis neįmanoma, todėl šakas rinkti, jas pjaustyti ir deginti tenka pačiam klebonui savomis rankomis. O kur dar vėjo išvartytos eglės, nuplėšytos vėjalentės ir nuo stogų nulėkę seno šiferio lakštai? Tokia yra prasmė važiuoti į kitas parapijas: jeigu laiku nesurinksi šakų ir ant jų užaugs žolė, negalėsi jos normaliai pjauti. O kas nutiks, jeigu neužtaisysi kiaurų stogų, turbūt niekam aiškinti nereikia.
Be to, pavasaris – vaismedžių genėjimo ir inkilų tvarkymo laikas. Čia taip pat negali apsileisti. Su gamta reikia draugauti, jeigu nori, kad ir ji draugautų su tavimi.
O kitų priežasčių, išskyrus laidotuves, karantino sąlygomis vykti į kitas parapijas nėra. Dauguma žmonių tik džiaugiasi turėdami rimtą pasiteisinimą dėl jiems įprasto bažnyčios nelankymo. O toji „mažoji kaimenė“ geba adaptuotis ir prie dabartinės situacijos. Juk ne į slėptuves reikia bėgti, net ne į katakombas. Ir gyvename ne akmens amžiuje. Lankydamas parapijiečius jų namuose gali pasigesti kryžiaus ar religinio paveikslo, Šventojo Rašto, maldyno ar knygos religine tematika, bet niekad nepasigesi televizoriaus ar kompiuterio. Pastarasis dažnas draugas net ir perkopusių 80 metų ribą.
Kaime žmonės paprastesni, ramesni ir labiau užsiėmę ūkio darbais negu mieste. Ir turbūt ne tik skaičiumi, bet ir procentu čia mažiau pasitaiko tokių, sakyčiau, nuvažiavusių nuo bėgių, kurie pandemijos sąlygomis ieškotų nelaimingų nuotykių ir trūks plyš veržtųsi į bažnyčią. Atrodo, kad tie paprasti kaimo žmogeliai gerokai protingesni. Gerieji mūsų ganytojai pandemijos metu savo pagalbininkus kunigus viešai ragino eiti sėdėti jų nurodymu celofanais „saugiai“ apklijuotose klausyklose ir lankyti ligonius ne su „pilna antivirusine apranga“. Tačiau bent jau mūsų trijų parapijų žmonėms net ir į galvą neatėjo mintis prašyti prieiti spaviednės ar lankyti jų slaugomus ligonius. Jie ir nemokomi supranta, kad pandemijos metu nuo šių praktikų būtina susilaikyti. Ne dėl to, žinoma, kad būtų daug baimės, o dėl to, kad visiems galioja Viešpaties Dievo įsakymas: „NEŽUDYK!“, kuris šiuo atveju reiškia: „Saugok save ir kitus, kad nepasigautum galimai mirtino užkrato ir neperduotum jo kitiems! Būk atsakingas ir gailestingas – neužkrauk ant ir taip pervargusių medikų pečių dar didesnės naštos! Nepadovanok jiems, o kartu ir jų vaikams savo pasigauto kančias ir mirtį nešančio užkrato!“
Ko žmonės tikrai pasigedo, tai ne spaviednių ar ligonių lankymo, bet leidimo laidotuvių metu dalyvauti šv. Mišiose velionio šeimos nariams – vaikams ir kitiems artimiausiems. Tokių juk susirinktų tik keletas. Net ir mažiausioje bažnyčioje saugios erdvės jiems būtų sočiai. Ir pats asmeniškai nematau logikos, kokiu tikslu buvo priimtas sprendimas visai uždaryti duris visiems be išimties laidotuvių šv. Mišių dalyviams. Jeigu tuo siekta apsaugoti Mišiose dalyvaujančius velionio artimuosius, tada klausimas: ką jie gali pasigauti per tą pusvalandį plačioje bažnyčios erdvėje, ko dar nepasigavo per visą dieną susigrūdę ankštoje šarvojimo salėje? O jeigu siekiama apsaugoti kunigą, tai koks čia saugojimas po to, kada jis siunčiamas eiti į celofanais apklijuotą klausyklą ar lankyti koronavirusu sergančius ligonius?
Kun. Kazys ŽUTAUTAS: Didžiąją savaitę pamaldas turėjau pagrindinėje parapijoje, o Verbų sekmadienį ir Atvelykį turėjau aptarnaujamose Rukų ir Usėnų parapijose. Žmonės žinojo, kad ir jų gyvenvietėse vyksta šv. Mišios tuo sunkiu laiku, ir buvo labai laimingi. Paskambindavo man ir pasidalindavo tuo džiaugsmu, sužinoję, kad buvau jų bažnytėlėje. Tai yra prasminga. Aptarnaujamose parapijose yra aktyvių žmonių, aktyvių Bažnyčios tarnų, tiek vargonininkė, tiek bažnyčios prižiūrėtojos, kurios atrakina bažnyčią, kada tik reikia. Tikintieji tikrai nebuvo nuskriausti, nes Lietuvos vyskupai viską padarė, kad tik būtu galima įsijungti į vienybę, transliacijos vyko įvairiausiomis formomis.
Sustojome bėgę
Karantino dienomis nevyksta įvairūs renginiai, kurie neapsieidavo be kunigo, todėl turbūt mažiau turite reikalų kitur ir klebonijoje gal ilgiau būnate? Kokia dabar klebono kasdienybė? Kuo ji skiriasi nuo įprastinio laiko? Ką veikiate, gal atsirado laiko kažkam, ko anksčiau dėl laiko stokos negalėdavote atlikti? Ar pas Jus užeina koks svečias, kai vis raginama: „Likite namie!“?
Kun. Bernardas AUGAITIS: Karantino dienomis gyvenimas nesustoja, kadangi jau ir pavasaris, viskas bunda, rūpinamės aplinka, gėlėmis. Yra galimybė atnaujinti gyvenamą vietą, reikia atlikti smulkius vidaus remonto darbus. Ilgiau sustoju prie archyvų, knygų. Turiu galimybę ilgesnei privačiai maldai ir gilesniam šv. Mišių išgyvenimui vienumoje. Su žmonėmis šv. Mišių aukai užtrukdavau iki 45 min, per karantiną galiu leisti sau melstis iki pusantros valandos ar ir ilgiau. Sušilus orams, šiokiadieniais atsiradus galimybei ir bažnyčioje dalyvauti žmonėms, kai vienam turi būti 10 m2, gegužinėse pamaldose žmonių padaugėjo.
Kun. Ričardas KMITAS: Kai kas šiandien iš tiesų mano, kad karantino metu, ypač kaimo kunigai, turi daugiau laisvo laiko, mažiau reikalų. Tai yra klaidinga mintis, nes galima sakyti, kad kunigui beveik niekas nesikeitė; jo asmeninė malda išliko, kasdienė šv. Mišių auka nedalyvaujant žmonėms taip pat išliko. O kad reikalų padaugėjo, tai – tikra tiesa. Šiandien mes visi tikrai matome, kaip kiekvienas kunigas ypač stengiasi sugalvoti, kaip įvairiausiais būdais pasiekti savo parapijiečius ir visus tikinčiuosius, bei tinkamai perduoti jiems Dievo Žodį ir esant reikalui, patarnauti.
Kun. Saulius PAVALKIS: Visokių esama kaimo klebonų, kaip ir visokių parapijų. Vienos jų daugiau ar mažiau sutvarkytos, o kitos kažkodėl nugyventos ir nustekentos. Ir kai vyskupas paskiria kunigą į tokią parapiją, kurioje 40 metų niekas nebuvo remontuojama ir tvarkoma, tenka pamiršti tokius daiktus kaip knyga ar laisvas laikas. Pirmiausia tenka iškuopti kalnus šiukšlių, tvarkyti šabakštynus, lopyti kiaurus stogus, keisti pasenusią elektros instaliaciją, atsivesti vandenį, sutvarkyti nuotekų sistemą, keisti supuvusius langus, taisyti išgriuvusias duris, atstatyti sugriuvusias krosnis, įrengti žaibolaidžius, ir vargu ar užtektų viso „XXI amžiaus“ laikraščio, jeigu reikėtų surašyti visą begalę toli gražu ne kunigiškų darbų, kuriuos į tokias parapijas paskirtas kunigas turi nudirbti daugiausia savo paties rankomis, nes samdyti meistrus nugyventoje parapijoje nėra už ką. Juk reikia dar ir aplinką nuolatos prižiūrėti bei tvarkyti. Vienam visko niekaip neįmanoma suspėti, todėl kartais šiems paprastiems darbams tenka samdyti darbininkus, nes už „ačiū“ jau ir kaime guzo į kaktą negausi. Tiesa, per kokį dešimtmetį pasitaikė vienas kitas žmogus, kuris ir pats pasisiūlė padirbėti arba tiesiog atėjo ir net nesisiūlęs ėmėsi darbo, pavyzdžiui, nukasė sniegą, ar nupjovė žolę. Bet tokie atvejai vienetiniai, užtektų ir vienos rankos pirštų jiems suskaityti. Normaliomis sąlygomis didesniems darbams, tokiems kaip lapų grėbimas šventoriuje, organizuojamos talkos, į kurias vis mažiau žmonių teateina. Jeigu ne patalkiai su kvietrugio dezinfekciniu skysčiu, tai tas mažėjimas būtų dar spartesnis. O per karantiną, kai žmonės užsidarę namuose, talkos ir patalkiai nebeįmanomi, visus darbus tenka atlikti pačiam klebonui. Todėl to laiko knygai, asmeninei maldai, ar kažkokiam laisvalaikiui kažkada nugyventoje ir vargais negalais beatsigaunančioje kaimo parapijoje dėl pandemijos ir karantino, deja, nei kiek nepadaugėjo, gal netgi priešingai, jo liko, tik dar mažiau.
Vienintelis tikrai puikus dalykas, už kurį net ir padėkoti tam nelemtam koronavirusui norėtųsi, yra tai, jog galima atsipūsti nuo nesibaigiančių svečių, kurie mėgsta lankyti tegu ir ne bagotą, bet svetingą kleboną, ir ne visada atvykę susipranta, jog reikia ir laiku išvykti. Taip pat tenka padėkoti ir už tai, jog nebeliko pareigos dalyvauti toje nesibaigiančioje jubiliejų vilkstinėje su visomis jų vulgariomis balabaikomis, persivalgymais ir velnio lašų karuselėmis…
Kun. Kazys ŽUTAUTAS: Kiekviena karantino savaitė yra kitokia. Pradžioje mokėmės klausyti Vyriausybės reikalavimų, po to iš naujo išmokome prisitaikyti prie esamos padėties, dabar jau vėl bandome grįžti į kasdienybę. Taip, tas laikas buvo puikus, sustojome bėgę, daugiau laiko skyrėme sau: maldai, įsigilinti į perskaitytos maldos žodžius, daugiau noro paskaityti knygą, pažiūrėti gerą filmą.
Parapijiečiai puikiai supranta susidariusią padėtį
O jei parapijiečiai užsuka, tai kokiu reikalu: šv. Mišių užsisakyti, pasikalbėti tikėjimo klausimais, pasiteirauti, kaip gyvenate, gal kokios pagalbos klebonui reikia?
Kun. Bernardas AUGAITIS: Visą karantino laikotarpį šv. Mišios buvo užsakomos internetu arba įmetant auką už jas į pašto dėžutę. Tikinčiųjų parapijiečių solidarumą tikrai jaučiau: grįžtantieji iš miesto „Maximos“ neretai palieka lauknešėlį prie durų, arba įmeta voką su auka į pašto dėžutę, perveda ją į parapijos sąskaitą internetu. Žmonės labai supratingi, atjaučiantys, nors specialių poreikių lyg ir neturiu. Metinių už mirusiuosius minėjimų ir laidotuvių apeigos vyko pasitinkant prie kapinių vartų. Paaiškinus karantino metu nustatytą tvarką, žmonės mielai sutikdavo, kad šv. Mišios būtų aukojamos už uždarų durų, ar tik su artimiausiais šeimos nariais. Į bažnyčią žmonės užeidavo privačiai maldai ar palikti auką po šv. Mišių.
Kun. Ričardas KMITAS: Karantino metu teko palydėti į Amžinybę kelis tikinčiuosius. Turėjau pagelbėti artimiesiems sunkią valandą. Tikrai matėsi, kad žmonės supratingi ir sąmoningi laikydamiesi nustatytų karantino reikalavimų, nes puikiai supranta susidariusią situaciją.
Kun. Saulius PAVALKIS: Pokalbiai vyksta telefonu, nes, kaip minėjau, mūsų parapijiečiai yra pakankamai sąmoningi tikėjimo kelyje ir dar nepamiršo penktojo Dievo įsakymo bei jo reikšmės esant pandemijai. Pagrindiniai klausimai yra šie: „Kaip išgyvena klebonas?“ ir „Ar jis turi ką valgyti?“ Klebonas išgyvena iš laidotuvių. Kai nereikia mokėti atlyginimų Bažnyčios tarnams ir kol dar nereikia vežti į kuriją visokiausių mokesčių, pragyventi įmanoma. Bet ne daugiau. Nerimą kelia galimybės kalėdoti neturėjimas netolimoje ateityje dėl pranašaujamos antros pandemijos bangos. Gali tekti priimti skaudžius sprendimus: atsisakyti vargonininkės, zakristijono, bažnyčios valytojos, pastarosios pareigas prisiimant sau pačiam. Dėl klebono pavalgymo, tai čia dar sykį reikia padėkoti koronavirusui, kadangi pandemijos metu, kada nereikia dalyvauti laidotuvių, keturnedėlių, metinių ir visokių švenčių pietuose, galima valgyti maistą, paruoštą ne iš paskerstų nelaimingų gyvūnų, bet iš augmenijos. Yra galimybė maitintis žymiai žmoniškiau, nors ir maisto ruoša bei indų plovimas, kaip ir visa kita buitis, atima laiko. Todėl vis dažniau kyla minčių pasikviesti į kleboniją kokią šeimininkę, visais atžvilgiais gabią ir ne brangininkę, iš kokio nors tolimojo Vietnamo ar Kambodžos… Žmonių atneštus kleboniją kiaulienos lašinius labai mėgsta keturkojė klebono draugė – kokerspanielių kalytė ir neseniai atklydęs katinas.
Keli žmonės uždavė savo klebonui ir gilesnį klausimą: „Ar mus čia Dievulis už ką nors baudžia?“ Atsakant į tokį klausimą, nebūtinos teologijos gelmės, kada kalbi kaimo žmogui. Užtenka pagalvoti apie saulę danguje. Jeigu žmonės įsirausia giliai į žemę ir jiems ten tamsu ir šalta, tai saulė čia nieko dėta. Ji ir toliau šviečia kaip švietusi ir šildo kaip šildžiusi. Nei ji ką baudžia, nei nebaudžia. Ne saulės šviesa čia esmė, o tai, kad kai kurie kaip kokie akli kurmiai užsirausė giliai po žemėmis. Taip ir žmonijai reikia tik išeiti iš tarpusavio priešiškumo požemio. Kol ji ten tūno, turės susidurti su tokiais pavojais, kurie skaudžiai mokys ir viltingai kvies vienytis ir kurti bendrą žmonijos sociumą.
Bėda tik, kad pavienis paprastas žmogus dažnai yra egocentriškas, į save ir savo problemas dažniausiai yra linkęs žiūrėti kaip į pasaulio bambą. Paradoksalu, bet tūkstančius kartų už mus menkesnis gamtos padarėlis šiandien, atrodo, nori padėti kiekvienam save matyti ne iliuzijų, bet tikrovės šviesoje, o būtent: ne kaip Visatos centrą, bet kaip be galo mažą ir trapią didelės ir patvarios visumos dalelę. Juk Jėzaus Kristaus pamokyti, net ir vienumoje asmeniškai melsdamiesi, sakome „Tėve mūsų“, o ne „Tėve mano“. Kiekvienas turime ne vien asmeninę, bet ir bendruomeninę atsakomybę. Kai tą supranti, ir kasdien matai akivaizdų šio pasaulio dvasinį regresą, klausimų (kaip, už ką?) nekyla.
Kun. Kazys ŽUTAUTAS: Pradžioje, kai buvo griežtas karantinas, žmonės paskambinę telefonu prašydavo, kad pasimelsčiau viena ar kita intencija. O dabar – kaip žmonėms patogiau, vieni paskambina, kiti užeina į raštinę. Per karantiną ryšys su parapijiečiais nenutrūko, tačiau kalbėdamiesi jie išsakydavo mintį, kad pasiilgo bažnytėlės, pasiilgo savo draugių, pasiilgo manęs, kunigėlio. Žinoma, tokie žodžiai pakelia nuotaiką ir padrąsina.
Kunigo misija per karantiną
Nors raginama vengti kelionių, bet jaunesni vyresniais artimaisiais vis tiek jaučia pareigą pasirūpinti. Per šventes, kaip esame įpratę, juos aplankome. Turbūt ir Jūs pats kažką aplankėte, kažkuo pasirūpinote, pagalbą suteikėte?
Kun. Bernardas AUGAITIS: Lietuvos mastu Ignalinos kraštas demografiniu požiūriu mažiausiai apgyvendintas – čia daugybė tuščių namų. Kai kurių vietovių dingę net pavadinimai. Žmonių, kurie čia gyvena, tiek pandemijų metu, tiek normaliu metu skaičiai tie patys. Pažįstu savo parapijiečius, žinau, kas kuo „kvėpuoja“, kam ko reikia, trūksta. Susiskambiname, jiems lengva padėti, kadangi poreikiai nepretenzingi: pensijos atvežamos, autolavkė dukart per savaitę atvažiuoja iki namų. Mano misija – pastoracija: siekti, kad visi atliktų velykinę išpažintį. Susitikęs ką nors be velykinės išpažinties, vis „lipu ant kulnų“, sakydamas, kad man esi „skolingas“ – klaupkis, sakyk nuodėmes, suteiksiu išrišimą, Komuniją duodu tiesiog namuose ar ant suoliuko. Atšilus orams, gyventojų mūsų krašte kiek patankėja. Šiuo metu pas kai kuriuos senolius padaugėjo nuotoliniu būdu besimokančio ar dirbančio jaunimo, studentijos. Senieji gyventojai dar labiau sensta, išmiršta. Vyresnių mūsų gyventojų sentimentų apie praėjusius laikus dažniau pasiklausau kalėdodamas. Kadangi esame Baltarusijos pasienyje, tai sakoma, kad kai kurių mūsų parapijos kaimų gyventojai anksčiau eidavo melstis į arčiau esančią kaimyninę bažnyčią Baltarusijoje, kurioje viešos šv. Mišios bažnyčioje ir siaučiant karantinui nebuvo uždraustos.
Kun. Saulius PAVALKIS: Į klausimą, ką aš asmeniškai gero nuveikiau artimo meilės kelyje ir koks aš esu šaunuolis kitų akyse, geriau atsakytų tie, kurie mėgsta garsiai trimituoti apie savo tikrus ir netikrus gerus darbus. Tokie dažniausiai sėdi minkštose kėdėse ir lipdami per kitų galvas gviešiasi dar minkštesnių. Pandemijos metu bendrauti reikia saugiais kanalais: telefonu ir skaipu. Ypač su pagyvenusiais žmonėmis. O gyvas ryšys, stipriau pasiilgus artimo žmogaus ir atėjus galimybei gyvai bendrauti bus tik dar gyvesnis ir šiltesnis.
Kun. Kazys ŽUTAUTAS: Velykų savaitgalį keliavimas kitur juk buvo uždarytas, negalėjome lankyti žmonių, kurie gyvena kituose miestuose, taigi Velykas praleidau klebonijoje, o vėliau aplankiau tėviškę: tėvų kapus, sesers šeimą.
Apie aukas ir už jas numatytus atlikti darbus
Ar buvote artimai ateičiai suplanavęs kokių nors darbų ar renginių savo parapijose, kurių dėl lėšų stokos teks atsisakyti?
Kun. Bernardas AUGAITIS: Kadangi visą laiką kažką pamažu tvarkome ir darome, tai grandiozinių projektų nėra. Šiandien ir ypatingos stokos nejaučiame. Bet atsiranda neoficialių ar nelauktų aukų. Štai vienas Vilniaus miesto klebonas praėjusį mėnesį į parapijos sąskaitą einamoms reikmėms pervedė 1000 eurų. Kiti – po 100, 50. Pavieniai parapijiečiai dažiau užsako šv. Mišias už sveikatą ar kitomis intencijomis. Užrašo ant voko, nuo ko, už ką ir įmeta į pašto dėžutę. Artėjant kokiems nors minėjimams elektroniniais laiškais susirašome. Internetinės bankininkystės pagalba žmonės aukoja į parapijos sąskaitą, perveda ir 1,2 % gyventojų pajamų mokesčio.
Kun. Ričardas KMITAS: Kaip ir kiekviena parapija, taip ir mūsų parapijos tikrai nėra išimtis, kad karantinas daug ką pakoregavo, bet mylintiems Dievą tikrai viskas išeina į gera.
Kun. Saulius PAVALKIS: Žinoma. Ketinome pakeisti Girdžių špitolės, kurioje kažkada įrengėme šarvojimo salę, seną stogo dangą nauja. Bet šiam tikslui surinktus parapijiečių sūriu prakaitu uždirbtus pinigėlius, jei tikrai ateis pranašaujama antroji koronaviruso banga, greičiausiai teks nuvežti į kuriją tam, kad sumokėčiau jos nustatytus parapijai metinius mokesčius. Panašiai ir su kitais užmojais aptarnaujamose parapijose. Niekam neįdomu, kaip tu suduri galą su galu. Niekas niekados nepaklausia: „Kaip tau sekasi?“ ir „Kaip tu gyveni?“ Svarbiausia, kad reikalaujamos pinigų sumos būtų laiku pristatytos į centrą…
Kun. Kazys ŽUTAUTAS: Bendradarbiaujant tiek su savivaldybe, tiek su mokyklomis, kultūros centru, biblioteka ar kitomis institucijomis, nuolat kyla įvairių minčių, pasiūlymų, veiklų. Žinoma, šis virusas viską sustabdė, bet manau, kad ateis laikas ir vėl pagal rekomendacijas ir galimybes darbuosimės Dievo garbei ir žmonių gerovei.
Ar mažoji kaimenė iš tiesų taps mažąja?
Ar pastebėjote karantino sąlygomis kokių nors pokyčių bendruomenės gyvenime?
Kun. Bernardas AUGAITIS: Kaimo parapijų sielovada, manau, yra dėkingesnė negu miestų todėl, kad vieni kitus pažįsta – lengviau kitu rūpintis, kai viskas matosi kaip ant delno (poreikiai, ligos, priklausomybės, įpročiai, ydos, kiti nemalonūs dalykai). Paprasčiau prie visko prieiti, išsikalbėti. Sakoma tiesiai, be užuolankų. Žmonės žiūri ir mato. Kartais geriau vienąkart kažką realiai nuveikti nei dešimt kartų papilstyti iš tuščio į kiaurą. Žmonės nuoširdumą vertina, o tai atsiliepia visokiomis sąlygomis.
Kun. Ričardas KMITAS: Gyvenime, kai ištinka įvairūs išbandymai, tikrai pastebime ir žmonių vienybę, ir įvairiopą pagalbą vieni kitiems.
Kun. Saulius PAVALKIS: Karantino dienomis dvejose parapijose pasikorė dvi garbaus amžiaus bobutės… Per dešimtį metų tokį finalą pasirinkusių galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, ir jų būta daugiau jaunesnio amžiaus. O čia per savaitę dvi, perkopusios aštuoniasdešimt. Šiek tiek keista. Nebuvo jos vienišos, gyveno su vaikais. Ir, atrodo, padoriose šeimose. Sunku pasakyti, ar čia kuo nors dėtas karantinas? Nežinia, kas dedasi už atskirų namų sienų. Labai gali būti, kad šiuo metu ten daugiau ir įtampų, ir tarpusavio nepakantumo.
Mūsų parapijos nėra didelės ir visiškai vienišų garbaus amžiaus arba negalios paliestų žmonių yra vienetai arba ir iš viso tokių nėra. Visose parapijose yra „Carito“ moterų grupės, kurios ne tik aplanko tokius žmones prieš Kalėdas ir Velykas, bet ir yra pasiruošusios jiems padėti ir pandemijos atveju. Tačiau kokių nors pagalbos prašymų kol kas negirdėjome. Jų nėra net ir pasidomėjus. Turbūt todėl, kad kaime suzombėjusių žmogėnų procentas šiek tiek mažesnis negu mieste, o žmonės, ypač kaimynai, jei reikia, dažniausiai patys pasirūpina vieni kitais.
Kalbant apie tikinčiųjų bendruomenę, kaip tokią, tai tie pokyčiai pasirodys karantinui pasibaigus. Turbūt eilinį kartą didžiausią smūgį patirs ir giliausią depresiją išgyvens tie dvasininkai, kurie save laiko dideliais optimistais. Po karantino žmonės bus dar labai atsargūs, ypač jeigu suaktyvės balsai dėl galimos antros pandemijos bangos. Bažnyčia po valgyklų ir kavinių bus antroji, kuri patirs didžiausią žmonių atsargumą, su visomis to pasekmėmis. Ekonomine prasme tai – smūgis žemiau juosmens. Tačiau bus ir pasiilgusių – dešimtadalis. Mažoji kaimenė taps mažąja tikra to žodžio prasme.
Kun. Kazys ŽUTAUTAS: Kiekvienas laikotarpis duoda savitumo, taigi ir šis laikas yra savitas. Tikiuosi, kad žmonės daugiau vertins bendravimo laiką, supratome, kaip yra sunku, kai nesi laisvas. Tikintieji vis, klausė, kada vėl galės laisvai eiti į bažnyčią ir melstis.
Karantinas – lyg asmeninės rekolekcijos
Turbūt nėra žmogaus, kurio gyvenimas nebūtų pasikeitęs dėl karantino apribojimų. Bet ar šis laikas nėra būtinybė pagalvoti ir apie tai, apie ką anksčiau retai kada pagalvodavome? Kokios mintys Jums, kaip kunigui, kyla šių dienų karantino akivaizdoje?
Kun. Bernardas AUGAITIS: Pirmoji mintis, kuri ateina, – „Dievo teismas prasideda nuo Dievo namų“. Tai – mano subjektyvi nuomonė. Tačiau aš labai dėkingas Dievui. Tai yra lyg asmeninės rekolekcijos. Tarytum nukrenta visa, kas dirbtina, nereikalinga, tuščia, labiau grįžtama į save. Matau, kiek visko gyvenime yra nereikalinga. Kiek daug žmogui duota ir kaip nedaug šiame pasaulyje reikia. Tai – nuskaistinimo, apsivalymo laikas. Duok, Dieve, kad tai kuo giliau įsirėžtų į žmonių sąmonę.
Kun. Ričardas KMITAS: Šiandien tikrai nuoširdžiai rūpi, kad žmonės po šio karantino išmoktų dar labiau pasitikėti Dievu ištikus gyvenimo išbandymams, o su Prisikėlusiu Kristumi ir patys prisikeltų naujam gyvenimui.
Kun. Saulius PAVALKIS: Senovės romėnų išmintis sako: Tempora mutantur, nos et mutamur in illis – laikai keičiasi ir mes keičiamės kartu su jais. Karantino laikotarpiu kažkas kalbėjo, jog pandemijų, karų ir gamtos nelaimių akivaizdoje daugelis žmonių tampa religingesni. Taip esą būsią ir šį kartą. Žinoma, niekas, nedraudžia vėlgi būti dideliu optimistu. Galima tik būtų priminti, jog pagal statistiką daugiausia savižudybių esama būtent tarp sangvinišką – patį optimistiškiausią – temperamentą turinčių žmonių. Todėl, kad nereikėtų paskiau pulti į neviltį, dažnai pravartu nusiimti ne tik juodus, bet ir rožinius akinius. Žinoma, dalies žmonių religinis gyvenimas kažkiek suintensyvės. Bet tai tebus palyginus maža visuomenės dalelė. Vienų žmonių dvasinis gyvenimas intensyvės, o didesnės dalies žmonių gyvenimuose intensyvės nusivylimas ir dar didesnis nusigręžimas nuo Dievo ir dvasinių vertybių.
Panašiai jau buvo XIV amžiaus viduryje Europoje, kada maro, pavadinto juodąja mirtimi, pandemija nusinešė mažiausiai trečdalio to meto žmonių gyvybes. To meto dvasininkija marą tiesiogiai kildino iš žmonių nuodėmingumo. Tačiau dorų ir gerų žmonių mirė ne mažiau negu nusidėjėlių. Žmonių atgailos ir atsivertimai, dvasininkų maldos ir jų palaiminimai ilgai nedarė ženklesnių pokyčių ir nedavė visų laukiamo rezultato. Todėl krito ir žmonių pasitikėjimas dvasininkijos autoritetu. Ir visa tai vyko ne naujų technologijų eroje, bet viduramžiais, kada žmonių religingumas buvo nepalyginamai stipresnis ir visuotinesnis negu mūsų laikais.
Atrodo, jog jau netolimoje ateityje dvasinio vadovavimo pareigas iš krikščionių ir kitų tikybų dvasininkų vis labiau perims ne tik psichologai, bet ir naujieji žyniai – nanotechnologai ir panašūs mokslininkai. Būtent jie vis labiau atitiks žmonių lūkesčius ir palaipsniui formuos kitokį žmogų. Tad religijos vaidmuo ir įtaka visuomenėje ir toliau neišvengiamai slops. O religinių institucijų tarnams pagrindiniu išgyvenimo šaltiniu vis labiau darysis tik numirėlių laidojimas.
Šį procesą skatins ir tai, jog daugelis žmonių iš prigimties yra nekantrūs ir infantiliški, norintys greitų rezultatų ir skubaus savo užgaidų patenkinimo, ypač mūsų laikais, kai daugelis pripratę prie mažesnio ar didesnio komforto.
Prieš dešimtį metų gerai įsiminė vieni nauji pastatyti namai, kurių durys parapiją lankančiam klebonui nebuvo atvertos. Tokių namų, kurių durys neatidaromos, yra ne vieni ir ne dveji. Tačiau šie buvo ypatingi tuo, kad jų gyventojai buvo įsižeidę ant kunigų dėl to, kad po to, kai prieš tai buvęs klebonas palamino jų senus namus, šie maždaug po mėnesio sudegė. Niekas nežuvo, netgi senų namų vietoje išdygo nauji, gerokai prašmatnesni. Tačiau žmonės liko pikti ir nusivylę. Žinoma, galima tokiems paaiškinti, jog žmogus yra laiminamas ne tik tam, kad būtų išmintingas džiaugsmuose, bet ir kad būtų ištvermingas varguose bei išbandymuose, kad lengva ranka neužsidėtų kilpos ant galvos ar nenušoktų nuo tilto. Dar paprasčiau galima paaiškinti, jog be palaiminimo galėjo būti ir žymiai skaudesnių padarinių – galėjo sudegti ne tik daiktai, bet ir žmonės. Tačiau panašių paaiškinimų gali klausytis tik tie, kas turi bent grūdelį tikėjimo ir neužtrenkia durų panosėje.
Matėme, kaip saviizoliacijoje gyvenanti žmonių dauguma net ir pavojaus gyvybei akivaizdoje ir toliau buvo susirūpinusi ne dvasiniu gyvenimu, ne malda ir Dievo žodžio klausymu, o tuo vaikišku noru nelikti be savų įprastų žaislų ir žaidimų. Karantinas sutapo su Gavėnia. Tačiau ar buvo kiek daugiau tokių, kurie sielotųsi dėl savų nuodėmių gausos? Absoliučiai daugumai panašių gauruotų minčių nė nekilo, o sielotasi tik dėl nutrūkusių sporto varžybų ir neįvyksiančių olimpiadų. Nurimo tik visokios šeštadieninės diskotekos „kam virš trisdešimt“, tačiau triukšmas ir lėkštos linksmybės eteryje liejosi visu pajėgumu kaip visada. O kiek matėme žmonių išradingumo siekiant praskaidrinti pilką kasdienybę! Ir tai nėra blogai, netgi labai puiku. Bet tik tuomet, kada viskas yra savoje vietoje. Jeigu dėl aerobikos ir naujų maisto receptų malda lieka užmarštyje, tai tuščias toks išradingumas, kaip ir savo gabumų demonstravimas „YouTube“ ar „Facebook‘e“.
Panašūs pavyzdžiai vaizdžiai iliustruoja gana ženklios dalies mūsų laikmečio žmonių dar labai vaikišką nuovoką. Tačiau kitiems padeda geriau susivokti ir ieškoti gilesnių atsakymų. Mūsų dienas užgriuvusio išbandymo akivaizdoje atsiveria dar platesnė erdvė žmogui keistis, į pasaulį ir savo būtį jame žvelgti giliau ir plačiau ir reikalauti daugiau iš savęs paties, o ne iš kitų.
Įsimintini garsaus Kinijos išminčiaus Konfucijaus žodžiai: „Jei dauguma ką nors myli, patikrink, kodėl. Jei dauguma ko nors nekenčia, patikrink, kodėl“. Šis žmogus negalėjo žinoti, kas yra koronavirusas, nes gyveno dar V amžiuje prieš Kristų, bet ateities kartoms palikta jo išmintis, ir mūsų laikmečio žmogui aktuali ir pravarti kaip niekada. Niekados nereikia ieškoti daugumos, kaip užuovėjos ir pagrindo gyvenime. To moko ir mūsų Išganytojas, kalbėdamas apie siaurą kelią, kuris į gyvenimą veda, ir platų kelią, vedantį į mirtį.
Tai, kad žmogus gali save labiau atrasti kaip priklausantį tam siauram keliui, yra labai geras dalykas, gal net pats svarbiausias. Dėl koronaviruso keliamo pavojaus plaučiams galbūt kažkiek sumažės ir rūkorių procentas visuomenėje ir tarp kunigų. Ir tai nėra blogai. Ne veltui apaštalas Paulius sako: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“. Yra dar daugybė kitų puikių reiškinių, kuriuos galima atrasti išgyvenantiems pandemijos išbandymą. Jeigu juos visus reikėtų surašyti, tai vėlgi neužtektų ir viso „XXI amžiaus“ laikraščio puslapių.
Kun. Kazys ŽUTAUTAS: Tiek Jėzaus, tiek dabartiniais laikais dažnas bando pasakyti, kad į visus klausimus atsakymą turi mokslas, esą jis viską gali paaiškinti. Taip ir yra, mokslas tikrai pažengęs toli. Žmogus mokslo dėka tampa pilnavertis, bet juk kiek dar tam mokslui reikia stengtis, nes vis atsiranda naujų ir naujų jau seniai sukurtų dalykų, kuriuos reikia atpažinti. Dievo kūryba nuostabi. Mano mintys ir palinkėjimas skaitytojams – tegu šis laikas, šios Velykos kiekvienam būna įsimintinos! 2020 metų Velykos, kurios buvo ne dėl kitų žmonių, kurie atvyks į svečius, o buvo man, tiktai man! Linkiu tame neskubėjime, toje ramybėje pasidžiaugti savimi, savo nuveiktais darbais, savo gyvenimu, pasidžiaugti tuo, kas mus supa ir moko neskubėti, pasidžiaugti tuo, koks Dievas yra didis!
Kalbino Romas Bacevičius
Nuotraukos iš asmeninių archyvų ir Almos Andrulienės
XXI amžius
