Tikras kunigas yra tas, kuris tiesia žmogaus kelią į Dievą
Prof. A. Maceina
„Aš esu visko netekęs: krašto, šeimos, profesijos,“ – rašė A. Maceina viename savo laiškų, „ – tačiau man paliko Bažnyčią. Argi ne jai kad ir tektų skirti likusį gyvenimą?“
Kiekvienas seminaristas trokšta būti kunigu, kad visą savo gyvenimą galėtų atiduoti Bažnyčiai. Gyvenimas kiekvienam žmogui yra duotas tik vieną kartą ir labai svarbu, kad jis būtų nugyventas tai, jog nereiktų gailėtis. Gyvenime svarbiausia neprasilenkti su savo pašaukimu, kurį kiekvienam žmogui duoda Dievas. Mūsų visų gerai žinomas filosofas, profesorius A. Maceina yra daug rašęs apie Bažnyčią ir pašaukimą, daug rašė apie kunigystę ir pasauliečius, tačiau yra išlikę A. Maceinos rašytų laiškų, kurie niekur nebuvo publikuoti. Juose labai gražiai atsiskleidžia šios iškilios asmenybės požiūris į pašaukimą – į kunigystę. Leiskime prabilti pačiam profesoriui, iš nespausdintų jo laiškų, kurių adresatas panoro likti nežinomas.
Rašai, kad Pačiam dar „ne viskas taip aišku“, kas liečia pasirinktąjį gyvenimo kelią. Manau, kad visiško aiškumo ęia nė būti negali. Nes kiekvienas žmogiškojo gyvenimo būdas yra rizika – ir moterystė, ir kunigystė, ir vienuolystė. Čia, kaip man atrodo, svarbu yra tik pakankamai giliai suvokti esmę to gyvenimo būdo, kurį žmogus laisvai renkasi, apsispręsdamas šią esmę padaryti sava ir ją nešti. Kunigystės (ar vienuolystės atveju ši esmė glūdi aukoje. Kunigas gyvena bei pragyvena kitų auka, kadangi nei sakramentų teikimo, nei Dievo žodžio skelbimo nevalia nei vadinti, nei laikyti darbu. Kuo tad kunigas apsirūpina, jei jis principaliai nedirba? Gi tuo, kad kiti dirba ir savo uždarbio dalį kunigui aukoja. Todėl kunigo atoveika į šią kitų auką turi būti irgi auka kitiems. Kunigas privalo įsisąmoninti, jog visa jo egzistencija yra auka žmonėms, iš kurių jis yra paimtas ir kuriems jis yra pašvęstas. Aukos sąmonė yra kunigiškosios egzistencijos esmė: aš gyvenu kitų auka, todėl esu kitiems auka. Jei ši aukos sąmonė žmoguje yra tokia ryški, jog ji perskverbia jo protą bei širdį, tuomet toks žkogus neturėtų turėti jokių principalių abejonių, ar jam dera būti kunigu. O atskiros sunkenybės bei suklupimai esmės nenaikina. Ją naikina ir sunaikina arba aukos sąmonės neteikimas, arba jos nebuvimas iš viso, kas dažniausiai mūsų kunguose ir vyrauja. Nes tokiu atveju kunigas virsta parazitu – pagal gražų L. Tolstojaus posakį: „vošč na narodnom tele“. Taigi: paraziras ar auka – štai kas skiria blogą kunigą nuo gero. Paties minimas linksmumas, vykdant kunigiškąsias pareigas, kyla savaime iš aukos sąmonės, nes auka visados yra džiaugsmas – net ir martyrium atveju. [...]
[...] prašyčiau nelaikyti pašaukimo į kunigus talentu. Pašaukimo palyginimas su muzika ar su kuriuo kitu gabumu šlubuoja. Pašaukimas yra Viešpaties balsas ir vargu ar jis išnyktų, jei Viešpats Tave tikrai į kunigystę šaukia. Čia nereiktų turėti jokios baimės. Baimintis reikia tik, ar Viešpats iš tikro šaukia, ar gal žmogus įsikalba, esąs šaukiamas; įsikalba įvairiais motyvais...
„Ideo sacerdos quia sacrificium“ – šie švento Augustino žodžiai kaip tik ir atskleidžia giliausią kunigiškojo gyvenimo būdą: aukoti ir aukotis. Aukoti Kristaus vardu prie altoriaus, aukotis visu savo gyvenimu kasdienybėje. Eucharistinė auka šventykloje išplinta kunigo būsenoje, paversdama ją gyvenimu auka ir aukoje. Kunigas eina kitų priekyje todėl, kad neša jų vardu Auką, pradėtą Kalvarijos kalne ir trunkančią amžiais danguje, dangiškajam Tėvui. Iš čia kyla jo galia vadovauti bei mokyti. [...]
Parengė kun. Paulius Jaraminas
