Minėdami šv. Jono Pauliaus II gimimo šimtąsias metines, atsimename jo indėlį į skirtingas religijas išpažįstančių žmonių dialogą ir taikų sambūvį, nuo kurių labiausiai priklauso taika pasaulyje.
Per Vatikano II Susirinkimą prasidėjęs Katalikų Bažnyčios dialogas su kitomis religijomis šiandien jau yra gana toli pažengęs. Gana atsiminti gegužės 14-ąją – įvairių religijų išpažinėjų maldos už žmoniją dieną. Šios iniciatyvos ėmėsi Vyriausiasis komitetas žmogiškajai brolybei įgyvendinti, kurį sudaro įvairių religijų ir religinių institucijų atsakingieji. Komitetas buvo įkurtas po to, kaip pernai vasario 4 d. popiežius Pranciškus ir vienas pagrindinių musulmonų sunitų dvasinių autoritetų, didysis imamas Ahmadas Al-Tayyebas Abu Dabyje pasirašė Dokumentą apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje. Tačiau reikia atsiminti, kad procese, kuris atvedė iki Abu Dabio deklaracijos ir pastarosios maldos už žmoniją iniciatyvos, labai daug nuveikė ir popiežius šv. Jonas Paulius II. Tai jo iniciatyva jau prieš tris su puse dešimtmečio pirmą kartą įvairių religijų atstovai susirinko kartu melstis už žmoniją ir taiką pasaulyje.
Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos vyriausiasis redaktorius Andrea Tornielli savo komentare primena 1986 m. spalio 27 d. Jono Pauliaus II iniciatyva Asyžiuje surengtą įvairių religijų atstovų iš viso pasaulio susitikimą. Tuo metu pasaulis buvo padalintas į du ideologinius blokus, grėsė branduolinio ginklo panaudojimo ir žmonijos sunaikinimo pavojus. „Mes esame čia“, – tą dieną sakė Jonas Paulius II, – „nes esame įsitikinę, kad reikia karštos ir nuolankios maldos, reikia pasitikėjimo, jei norime, kad pasaulyje įsiviešpatautų tikra ir tvari taika“.
Kitą panašų tarpreliginį maldos susitikimą Asyžiuje Jonas Paulius II sušaukė 2002 m. sausio mėnesį, kai po Rugsėjo 11-osios įvykių buvo kilusi rimta civilizacijų konflikto grėsmė. (JM / Vatican News)
