Yra du gyvenimo palydovai: MALONUMAS ir DŽIAUGSMAS. Malonimas yra kūno laimė, o džiaugsmas – sielos.
Nepasitenkink vien tik malonumais, jie tavęs pepasotins. Tu esi liūdnas, kai esi draskomas malonumo alkio, kuo daugiau tuo mėgaujies, tuo labiau alksti, ir būsi dar liūdnesnis.
Malonumas egzistuoja tik akimirksnį, ir jeigu tu vien juo maitinsies, tai pabaigoje liks tik mirties skonis. Džiaugsmas yra dvasinė vertybė, todėl ji negali numirti. Paimk jį ir tavyje liks amžinybės skonis.
Iš tikrųjų mes suklystume, jeigu teigtume, jog malonumai gali egzistuoti ten, kur viešpatauja kančia; o džiaugsmas eina drauge su didžiuliu sielvartu.
Malonumas nereiškia nieko pikto, jei jo nesieki kaip tikslo. Džiaugsmas prasideda būtent tą akimirką, kai tu pats atsisakai ieškoti savo laimės ir bandai tai kitiems dovanoti. Taigi, jei tu esi liūdnas, laikykis ir ieškok savo liūdesio priežasties. Tu visada savo širdies gelmėse rasi išeities pėdsaką, todėl neužsidaryk savyje. Padovanok Dievui tai, ką tu pavydulingai saugai, tada užmirši pats save ir galvosi apie savo artimą.
Žmogaus darna glūdi ten, kur yra apribota jo asmenybės veikla ir begaliniai norai. Todėl tu kaip žmogus negali būti visiškai laimingas. Tiktai vienas Dievas gali tave pasotinti.
Džiaugsmas atsiskleidžia, kai visiškai atsiduodi Dievui, bet šis atsidavimas pareikalauja savęs užsimiršimo, savojo „aš“ atsižadėjimo. Ir kokiu būdu atsiranda vėl iš naujo atrasto gyvenimo džiaugsmas.
Kokia yra tavo, mano drauge, bičiulystė su Kristumi???
Vis stipresnis ryšys teikia tavo džiaugsmui naują gyvybės matą. Dieve nėra nieko kito, kaip tik džiaugsmas, nes Jame viskas yra pasišventimas. Dievas yra džiaugsmas, o jei tu išsižadėsi savęs dėl Dievo, tu atiduosi save tikrajam džiaugsmui.
(pgl. M. Quoist)
