Senas žmogus žiūri į praeitį, vaikas – į ateitį: jis pilnas vilčių ir lūkesčių. Ir po tūkstančio neišpildytų pažadų vaikas dar tikės pažadais.
Taip daug buvo katastrofų, bet jo viltis nesulaužyta –
Jis laukia Naujųjų 7003-jų metų!
Septyni tūkstančiai trečiaisiais metai po trečiosios atominės katastrofos žemė vėl svajojo apie žmogų ir Dievas vėl negalėjo atsakyti NE!
„Žemė ir žmogus sukurti per daug geri, kad pakęstų chaosą. Todėl žemė niekada nestokos žmonių, kurie turėtų kryptį. Ieškant krypties, lanbai padeda, kai kartas nuo karto pažvelgi atgal. Tada randi ženklų ir sustojimo vertų vietų. Randi ir tokios pat nuotaikos žmonių, ir iš jų mokais. Tada tampi mažu ir kartu dideliu: toks mažas prieš pašaukimo didybę žmogus savo tikru kuklumu ir ribotumu pasiekia tokių nepaprastai didelių dalykų – stebies: koks mažas ir toks ribotas žmogus yra toks didelis savo pasiekimais“.
Tokius atmintinus žodžius Martynas Moritcas Miuncheno senovės koplyčios (Capella Antiqua) 25-čio proga pasakė apie žmones, išdrįstančius turėti kryptį. Pasaulyje, kuris prarado kryptį (Jonesko žodžiais), tik tie, kurie ryžtasi tai rizikai, gali parodyti kelią. Tokios yra akys, kurios mato tikrą aplinką ir, nors suvokia visai tvarinijai būdingą ribotumą, jaučia atsakomybę prieš kol kas „išvykusį“ savininką (plg., Mt 25, 14). Moritcas, kaip tikras krypties ieškotojas, žino, kad talentai, kuriuos valdovas jaum laikinai patikėjo, tikrumoje ne jam duoti, bet kad surastų kryptį ir ją kitiems nurodytų.
Ir jis stengiasi pavaizduoti pasaulio grožį bei didybę. Jis bando sulaikyti kasdienybės akimirksnius ir iš jų kylančius klausimus. Jis bando pavaizduoti įvairius žmonių tipus ir kaip dažnai jie neteisingai kitų matomi ir teisiami. Jis bando provokuoti ir demaskuoti, ironizuoti ir gydyti, parodydamas galingųjų ir stipriųjų silpmybes, gi silpnųjų grožį. Pas jį tarsi susilygina pirmasis ir antrasis Evangelijos tarnai...
Martynas Moritcas niekada nepiešė „gražių“ piešinių ir niekas jų nelaikys savo mėgsamiausiais. Kai kurie vaizdai nenaturalūs, iškreipti, be aiškių kontūrų, todėl kartais nesuvokiami tiems, kurie nepakankamai stengiasi juos „užbaigti“. Tiesiog neleistina žvilgterti į piešinį ir padėti jį į šalį. Prieš parašydamas piešiniams trumpus mąstymus, aš ilgai į juos žiūrėjau ir visada pastebėjau, kad pamažu jie pradeda tau kalbėti, net jei juos sudaro vos keli štrichai.
Palaipsniui atsirandąs poveikis yra daug tikresnis ir įtikinamesnis už pirmąjį įspūdį. Tik tas, kas uoliai gilinasi į šio menininko genialumą, išgirsta jo kūriniuose žodį, muziką ir sujaudintas pajunta džiaugsmą. Kartą jis pasakė: „Yra trys galimybės perduoti džiaugsmą: pasakoti apie jį kitiems, už jį dėkoti ir jį nupiešti. Aš bandau paskutinį. Ir pajuntu kvietimą: įsijungia Dievas, Jis tarsi žaidžia manimi“.
Kitą kartą jis parašė:
„Jei neturi temos, nekalbėk,
nes būsi tik plepėtojas (tuščiažodžiautojas).
Jei neturi temos, nepiešk,
nes būsi tik tepliotojas.
Jei neturi temos, nepamokslauk,
nes būsi melagis.
Jei neturi temos, net nesiilsėk,
nes būsi vagis“.
Moritcas turi temų! Tai aiškiai įrodo jo piešiniai. Tad ir norėjosi padaryti juos prieinamus platesnei visuomenei.
Mano mintys-mąstymai kilo iš jo piešinių. Tekstų ir piešinių nereikėtų atskirai aiškinti, bet tegu jie paremia vieni kitus, papildo. Norėtųsi, kad jie paskatintų gilesniam susimąstymui, netgi padėtų grupiniams pokalbiams. Grupėms mokyklose, pamaldose, rekolekcijose, diskusijose reiktų kopijas visiems išdalyti.
Gal jie kai kam padarys įtaką, gal įsijungs į kieno nors gyvenimą? Tikimės, kad per tuos piešinių ir tekstų „dvynukus“ kas nors pajus, jig Dievas „pasilenkia prie žmogaus“.
Diuseldorfas, 1983 m. kovo 1d.
Paul Jakobi
Parengė kun. Paulius Jaraminas
