Prisikėlusysis yra kartu su kiekvienu iš mūsų, jis eina drauge… Tik ar mes pakviesime Jį vakarienei, kad drauge su Juo laužytume Gyvybės Duoną?…
Trečiąją dieną po Jėzaus mirties du jo mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Jie nuliūdę sustojo. Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“. Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra paskelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“. Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pat pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24, 13–35)
VISKAS KITAIP
Vis iš naujo skaitant šį evangelisto Luko pasakojimą, įsitikinu, kad Emauso mokiniai labai panašūs į mus. Jie bėga iš Jeruzalės: nusivylę, pasimetę, pavargę. Jie nori už nugaros palikti nuostabų nuotykį su Jėzumi. Viskas buvo gražu, tačiau tik iki tam tikros ribos…
Na, o dabar reikia žvelgti į priekį, atversti naują savo istorijos puslapį, pradėti iš naujo.
Jų tikslas – sugrįžti į įprastą gyvenimą.
Slaptažodis, kuris šiomis dienomis yra visų lūpose. Kaip tik todėl jie tokie panašūs į mus, tarsi momentinė dabartinės visuomenės nuotrauka.
Viena iš pačių gražiausių šio pasakojimo akimirkų yra tai, kokiu būdu Lukas pasakoja apie susitikimą su Jėzumi. Aplink viešpatauja nusivylimas, diskomfortas, pabėgimo nuotaikos, ir kaip tik tuo metu Prisikėlusysis prisiartina ir keliauja drauge.
Tai iš tiesų kupina švelnumo ir jaudinanti scena.
Jėzus nepriekaištauja mokiniams, neklausia, kodėl jie bėga iš Jeruzalės, bet paprasčiausiai eina drauge su jais. Jis priima juos tokius, kokie jie yra, klausosi jų pasakojimo ir reikiamu momentu užduoda svarbiausią, strateginį klausimą: „Apie ką kalbate eidami keliu?“
Mokiniai nustebę sustoja: iš kokios planetos nusileido šis nepažįstamasis?
Tačiau Jėzus paprastai ir drauge gudriai pralaužia pokalbio ledus, tiesa, ne tam, kad sužinotų, ar mokiniai gerai studijavo katekizmą, bet kad išsiaiškintų, kiek jie suprato iš viso to, ką jiems teko patirti. Rezultatas pribloškiantis: mokiniai žino viską, bet nieko nesupranta.
Taip, iš tiesų jie panašūs į mus…
Tuo momentu paslaptingasis keleivis prabyla ir, „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“.
Bekeliaujant prisartino vakaras, todėl mokiniai užsispyrę prašo savo bendrakeleivį, kad jis nakčiai apsistotų drauge. Kaip tik čia, užeigoje, kur neskraidė angelai, nebuvo smilkalų debesies ir neskambėjo varpai, mokiniai atpažino Viešpatį.
Laužoma duona, rankos, balsas, žvilgsnis: juk tai Jis, Prisikėlęs Viešpats!
Ši netikėta vakarienė atskleidė mokiniams, kad gyvenimo bendrystė su Mokytoju iš Nazareto peržengia gyvenimo ir mirties ribas. Jis iš tiesų yra gyvas. Kaip tik šiuo momentu, kai Jėzus išnyksta iš jų akių, evangelistas Lukas atkreipia dėmesį į radikalų mokinių nuotaikos pasikeitimą: liūdesys virsta laime, apatija – džiaugsmu, baimė – drąsa.
Dabar jau viskas yra kitaip: Jėzus yra gyvas, Jis prisikėlė, ir jie Jį susitiko, tad kas galėtų juos sulaikyti?
Jie norėjo grįžti į ankstesnį gyvenimą, tačiau dabar viskas pasikeitė.
Nežinau, kaip kiti, tačiau iš tiesų nenoriu grįžti į ankstesnį gyvenimą. Reikia tik atsakyti sau į klausimą: „Ko išmokome iš viso to, kas vyksta? Ką konkrečiai galime pakeisti savo gyvenime?“
Prisikėlusysis yra kartu su kiekvienu iš mūsų, jis eina drauge… Tik ar mes pakviesime Jį vakarienei, kad drauge su Juo laužytume Gyvybės Duoną?…
Adolfas Grušas
Vatikano naujienos
