Milijonai žmonių per socialinius tinklus stebėjo Didžiojo tridienio ir Velykų apeigas Jeruzalėje. Šventosios Žemės kustodijos transliacijas sekė apie du milijonai žmonių per Facebooką, kiti 300 000 per Instagramą, dar 200 000 per Twitterį. Tai koronaviruso pandemijos, privertusios milijonus tikinčiųjų visame pasaulyje nuotoliniu būdu dalyvauti svarbiausiose liturginių metų apeigose rezultatas. Portalas custodia.org gavėnios ir Didžiosios savaitės laikotarpiu surengė specialias transliacijas iš svarbiausių išganymo istorijos vietovių.
Medijų centras Christian media center transliavo Šventosios Žemės kustodo t. Francesco Pattono vadovautas apeigas: Didžiojo ketvirtadienio iš Getsemanės sodo, Kryžiaus kelią ir Jėzaus laidojimo pamaldas iš Kapo bazilikos, kaip ir Jeruzalės Lotynų patriarchato ganytojo, arkivyskupo Pierbattista Pizzaballa vadovautas Verbų Sekmadienio Mišias iš Jėzaus raudų šventovės Alyvų kalne „Dominus Flevit“, Velykų vigilijos ir Prisikėlimo sekmadienio apeigas iš Jėzaus Kapo ir Prisikėlimo bazilikos.
Jeruzalės lotynų patriachato portalas lpj.org skelbia Patriarchato apaštališkojo administratoriaus Velykų laikotarpiui skirtas meditacijas penkiomis kalbomis: arabų, italų, prancūzų, ispanų ir anglų.
Balandžio 26-ąjai, Trečiajam Velykų sekmadieniui skirtoje meditacijoje arkivyskupas Pizzaballa kalba apie Prisikėlusio Jėzaus strategiją, leidžiančią jo mokiniams jį vėl atpažinti ir atkurti ryšius su juo.
Patriarchato valdytojas meditacijoje remiasi sekmadienio Evangelijos pasakojimu apie Emauso mokinių susitikimą su Prisikėlusiu mokytoju.
Pasak arkivyskupo Pizzaballa, tikrasis prisikėlimas įvyksta ne tik tada, kai Jėzus išeina gyvas iš kapo, bet tada kai gyvas sugrįžta į savo mokinių gyvenimą, kai galutinai vėl yra kiekvieno tikinčiojo ir jų bendruomenių širdyje.
Emauso mokinių regėjimas sutrukdytas, jie sugeba įvykusius dalykus atsekti iki Jėzaus mirties, bet neįstengia matyti toliau, iki Prisikėlimo. Jie nieko daugiau ir nelaukia, manydami, kad daugiau nieko negali įvykti.
Jėzus įsiterpia sugrąžindamas mokiniams prarastą atmintį – šventųjų raštų atmintį. Būtent ši atmintis leidžia iš naujo perskaityti tuos pačius įvykius naujoje šviesoje. Ji leidžia atkurti ryšį tarp įvykių ir išganymo istorijos – Dievo plano.
Tai ne intelekto procesas, o kažkas, kas atgimsta širdyje, tarsi palengva išnykstantis rūkas, užleidžiantis vietą šviesai ir šilumai. Prisikėlusiojo atpažinimas yra laipsniškas ir šiuo atveju jis neįvyksta be mokinių troškimo ir jų prašymo.
Kai tik mokiniai atpažįsta Jėzų, jis išnyksta iš jų akių. Būtų galima sakyti, kad Jėzus pasiekė savo tikslą padovanodamas saviesiems naują būdą matyti – matyti jį gyvenime, istorijoje. Kai Jėzus išnyksta, jis vėl sugrįžta į bendruomenę: du Emauso mokiniai skuba atgal į Jeruzalę, į mokinių bendruomenę, kuri vėl susiburia, remdamasi išgyventa patirtimi – susitikimu su Tuo, kuris tikrai gyvas ir gyvena pas savuosius. (SAK / Vatican News)
