Nuo tos dienos, kai aš su savo tėvų mūsų namų kieme, beisbolas tapo mano gyvenimu. Žiūrėjau televizijos rungtynes, kuomet tik būdavau namuose; žaidžiau beisbolą, kuomet iš namų išeidavau; sekmadieniais išsitiesdavau ant kilimo kambaryje ir skaitydavau visus straipsnius apie beisbolą, kuriuos tik rasdavau laikraštyje.
Beisbolas darė mano gyvenimui didžiulę įtaką. Mano kaip beisbolo žaidėjo gyvenimas priklausė nuo mano rankos, apie kurią visi kalbėjo aplinkui. Kai buvo išsirenkama komandomis žaisti tarp skirtingų kvaltarų, visada norėdavau, kad žaisčiau su jais.
Manęs norėdavo dėl vienintelio motyvo: dėl mano rankos.
Praslinkus daug laiko, buvau dėmesio centre net visos mokyklos, kuomet, jau paauglys, laimėjau vienose rungtynėse, kur joks priešininkas žaidėjas negalėjo deramai įvykti. Mano vardas pradėjo pasirodyti sporto puslapiuose ir greit net pirmųjų puslapių antraštėse.
Ir visa tai tik dėl tos mano rankos.
Toji ranka patraukė dėmesį „atradėjų“ iš pačių svarbiausių sportinių federacijų, ieškančių daug žadančių jaunuolių, ir ta mano paties dalis, kuri reprezentavo mano paauglystę, tapo priemone mano išsilaikymo. Sugebėjimas išlaikyti savo šeimą nesirėmė mano asmenybės „svoriu“, arba mano inteligencija, ar faktu, kad sunkiai dirbu. Rėmėsi tik tuo, ką mano ranka sugebėdavo padaryti varžybų dieną. Kuo daugiau smūgių sugebėdavau smūgiuoti, tuo daugiau liaudies norėjo manęs savo komandoje.
Kuomet asmenys kalbėdavo su manimi, ranka buvo pokalbio centre. „Kai šiandien tavoji ranka, Dave?“ (arba) „Ar ranka pasiruošusi šiam vakarui?“ (ir) „Būtų geriau, kad tu ant rankos užsidėtum truputį ledo, nenorėčiau, kad ji ištintų“.
Rankos tuomet man tapo tuo, kuo smuikininiai – rankos, balerinai – kojos. Tai buvo būtent tai, dėl ko žmonės man skanduodavo, ir buvo pasiruošę išleisti sunkiai dirbtus pinigus tam, kad matytų žaidžiantį. Buvau brangus ir turėjau vertę, bent jau liaudies akyse, būtent dėl savo rankos stiprumo.
Paskui netikėtai tai praradau.
Kokia dalis manęs pasitraukė kartu su mano ranka? Kokiu būdu nuomonė, kurią kiti buvo susidarę apie mane, išnyko kartu su ja?
Apėmė nerimas. Savęs klausiu, kaip sureaguos mano sūnus, išvydęs mane tokį? Išsigąs? Pradės manęs gailėtis? Traktuos šaltai? Ir mano duktė? Sutriks, kai kartu kur nueisime į restoraną? Kaip ji jausis, kai matys kitų žmonių žvilgsnius įbestus į mus? Kaip reaguos mano žmona? Ką ji pagalvos apie žmogų, kuris negali pats susirišti batų raiščių? Ar aš būsiu patrauklus, reikšmingas, ar patirs atstūmimą, matydama mano suluošintą kūną?
Kuomet grįžau iš ligoninės į namus, aš patyriau, kad Jonathan`as norėjo parungtyniauti su manimi ir pažaisti futbolą pevelėje. Tiffany troško mane tik apkabinti. O mano žmona norėjo namuose turėti savo vyrą.
Jai nerūpėjo mano ranka.
Tai, kad buvau svarbus savo vaikystėje, ir tai, kad buvau naudingas, kad uždirbčiau pragyvenimui, nieko nereiškė asmenims, kuriuos laikau brangiausiai savo gyvenime. Juos domino tik tai, kad aš būčiau gyvas ir kad sugrįžčiau į namus.
(D. Dravecky)
Parengė kun. Paulius Jaraminas
