Apšvietimas reiškia tai, kad jei jau mes turime knygą – Dievo ir kartu žmonių knygą – parašytą žmonių, kurie išreiškė savo mintis ir tuo užrašė Dievo Žodį, tai tik Dievo Dvasia gali mus to žodžio pamokyti. Mes patys galime lengvai suprasti kai kuriuos Biblijoje minimus faktus, tačiau tam, kad suprastume ten esančias dvasines tiesas, Šventoji Dvasia turi atverti mūsų protus ir širdis.
Apaštalas Paulius laiškė korintiečiams rašė: „Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę. Bet skelbiame, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1Kor 2, 7-9). Žmonės, taigi jūs ir aš, dažniausiai informaciją gauname per regą, klausą arba mąstydami. Šioje ištraukoje Paulius sako, kad yra dalykų, kurių neregėjo akis ir negirdėjo ausis, dalykų, kurių net negali ateiti į galvą. Tai kaip gi, galų gale, mes juos gausime? „Bet Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes“ (1Kor 2, 10). Devinta eilutė kartais mus palaidoja. Dvasiškis leidžia suprasti, kad velionis ne per daugiausiai žinojo čia, žemėje, bet dabar jis sužinos tai, ko anksčiau nežinojo. Greičiausiai tai tiesa, nes mes tikrai daug sužinosime danguje, tačiau šioje eilutėje kalbama šiek tiek apie kitką. Yra gyvenime daug dalykų, kurių jūs ir aš nesužinosime įprastais būdais dar prieš patekdami laidojimo rūmus. Šventoji Dvasia turi būti mokytojas.
Atminkime, kad mūsų Viešpats klausė savo mokinių: „Ką žmonės sako apie mane?“ Jie sakė, kad vieni kalba viena, kiti kita. Ir šiandien, ko nepaklaustumėte, beveik visi pateiks skirtingus atsakymus. Yra daug nuomonių apie Jį. Tada Jis paklausė savo mokinių: „...'O kuo jūs mane laikote?' Ir Simonas Petras atsakė: 'Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!' Jėzus jam tarė: 'Palaimintas tu, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje'“ (Mt 16, 15-17). Tai Dievas apreiškė Simonui Petrui tiesą. Ir šiandien tik Dievas gali atverti mums Dievo Žodį, kad mes pilnai jį suprastume.
Vieną dieną po prisikėlimo Viešpats Jėzus ėjo Emauso keliu, prisijungė prie dviejų mokinių ir ėjo šalia, įsijungdamas į jų pokalbį jis paklausė: „...'Apie ką kalbate, eidami keliu?' Tie nuliūdę sustojo. Vienas jų, vardu Kleopas, atsakė jam: 'Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!' Jėzus paklausė: 'O kas gi?' Jie tarė jam: 'Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo laikomas pranašas, galingais darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti'” (Lk 24, 17-20). Jūs prisimenate, kad Jėzus buvo tai išpranašavęs. Čia įdomu pastebėti, kad Biblijoje užrašytos pranašystės kalbėjo apie tai jau daugelį metų. Tada jie išreiškė savo viltį: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko“ (Lk 24, 21). Ir jie papasakojo jam tai, ką žinojo ir ką pranešė moterys: „Kai kurie mūsiškiai buvo nuėję pas kapą.., bet jo paties nematė“ (Lk 24, 24). Jų viltys nublanko ir tamsa įėjo į jų širdis. Dabar pasiklausykite Viešpaties Jėzaus žodžius: „ ... 'O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!' Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 25-27). Argi jūs nebūtumėt norėjęs būti ten tą dieną ir išgirsti jį cituojant Senajį Testamentą ir atveriant Rašto vietos, kur kalbama apie Jį? Ir galiausiai, tai jie sėdo vakarieniauti, Jėzus leido jiems save pažinti. Tuomet jie kalbėjo taip: „...Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32).
Matote, mes studijuojame knygą, kuri skiriasi nuo bet kurios kitos. Aš ne tik tikiu Biblijos įkvėptumu, bet aš tikiu ir tuo, kad ši knyga bus užverta tol, kol Dievo Dvasia neatvers jūsų širdies ir nesuteiks žodžiams gyvybės. Tuo pat metu, kai Jėzus sugrįžo į Jeruzalę, Jis toliau mokė savo mokinius: „Ir jis tarė jiems: 'Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dėr būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?“ (Lk 24, 44). Atkreipkite dėmesį – Jis tikėjo, kad Mozė parašė Penkiaknygę, Jis tikėjo, kad pranašai kalbėjo apie Jį ir kad psalmės nurodė į Jį. Kita eilutė labai svarbi: „Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastu Raštus“ (Lk 24, 45). Ir jei Jėzus, mano drauge, neatveria jūsų proto, tai jūs negalite pats nueiti ir pasiimti supratimo. Todėl mes turime skaityti šią knygą su nuolankiu protu, nesvarbu, koks aukštas bebūtų mūsų intelekto koeficientas arba kokį gerą išsilavinimą mes bebūtume gavę.
Grįžkime prie pirmo laiško Korintiečiams. Paulius kalba toliau: „Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus. Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai“ (1Kor 2, 13-14). Aš niekuomet nesijaudinu, kai vienas iš tokių netikinčiųjų, net jei tai būtų pamokslininkas, ateina pas mane ir sako, kad daugiau nebetiki, jog Biblija yra Dievo Žodis; šitaip jis ir turėtų kalbėti. Galų gale, jei jis nėra tikintysis, jis ir negali suprasti Dievo Žodžio. Markas Tvenas, kuris nebuvo joks tikintysis, sakė, kad jo nejaudina tai, ko jis nesupranta Biblijoje, jį jaudino tik tai, ką jis suprato. Yra dalykų, kuriuos netikintysis gali suprasti, ir būtent dėl tų dalykų daugelis atmeta Dievo Žodį. Paskalis sakė: „Žmogišką pažinimą reikia suprasti, kad jį pamiltum, bet Dievišką pažinimą reikia pamilti, kad jį suprastum“.
Baigdamas apšvietimo temą norėčiau pridėti štai ką: Tiktai Dievo Dvasia gali atverti jūsų protą ir širdį, kad pamatytumėte ir priimtumėte Kristų, ir patikėtumėte Juo, kaip savo Gelbėtoju. Kaip nuostabu! Kaskart eidamas prie sakyklos aš jaučiu, koks aš bejėgis, patikėkit! <...> bet aš jaučiuosi ne tik silpnas, bet ir stiprus, nes pasikliauju ne savo jėgomis, bet žinau, kad Dievo Dvasia gali paimti mano negyvus žodžius ir suteikti jiems tikrumo ir gyvybės.
(Vernon McGee)
Parengė kun. Paulius Jaraminas
