Popiežius Pranciškus Didžiojo penktadienio pavakare Šv. Petro bazilikoje vadovavo Kristaus kančios pamaldoms. Šį vakarą skaitomas evangelisto Jono užrašytas Kristaus kančios pasakojimas, pagerbiamas „Kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas“, meldžiamasi už Bažnyčią ir visą pasaulį. Šiemet Didžiojo penktadienio visuotinė malda buvo papildyta specialia maldos intencija už dėl koronaviruso kenčiančius žmones, už mirusius ir jų artimuosius, už sergančiuosius ir juos slaugančius medikus bei savanorius. Pagal tradiciją, Vatikane vykusių Kristaus kančios pamaldų metu homiliją sakė ne pats popiežius, bet jo namų pamokslininkas.
Šių metų Didžiojo penktadienio meditacijoje popiežiaus pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. Kryžiaus slėpinį apmąstė mūsų dienų pasaulį prislėgusių sunkumų kontekste.
Į Kryžiaus slėpinį mes galime žiūrėti iš skirtingų perspektyvų – apmąstyti ir Kristaus kančios priežastis, ir jos pasekmes. Jei kalbėtume tik apie istorines Kristaus nukryžiavimo priežastis, tikriausiai norėtume pasiteisinti Piloto žodžiais: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo“ (Mt 27, 24). Tačiau mes kur kas geriau suprantame Kryžių, kai žiūrime į jo pasekmes. Kokios gi yra Kristaus mirties pasekmės? Esame nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu ir viltimi matyti jo šlovę (plg. Rom 5, 1–5), sako šv. Paulius.
Pasak tėvo Cantalamessa, dabartinė žmonijos padėtis padeda geriau suprasti vieną svarbų dalyką – kad Kristaus kančia perkeitė fizinės ir moralinės žmogaus kančios prasmę. Dievas kančią atpirko. Kančia – jau nebe bausmė ir prakeikimas.
Jei tau kas nors duoda taurę ir siūlo iš jos gerti, kaip būti tikram, kad gėrimas neužnuodytas? Būsime tikri ir ramūs, kai matysime, kad siūlantysis mums gerti pats geria iš tos pačios taurės. Būtent taip pasielgė Dievas. Ant kryžiaus jis išgėrė visą žmogaus skausmo taurę, iki paskutinio lašo, su visomis nuosėdomis. Jis atpirko ne tik tikinčiųjų kančią, bet visos žmonijos kančias ir skausmus. Jis mirė už visus. Kristaus Kryžiaus dėka kančia tapo viso pasaulio atpirkimo sakramentu.
Pasak popiežius namų pamokslininko, Kryžiaus slėpinys gali mums padėti geriau suprasti ir dabartinę pasaulio situaciją. Ir čia galvokime ne apie priežastis, bet apie pasekmes. Ne tik negatyvias pasekmes, kurių, deja, labai daug, bet ir pozityvias, kurių dėmesingai žiūrėdami galime įžvelgti.
Koronaviruso pandemija mus šiurkščiai pažadino iš didžiausio pavojaus, kuris gresia individams ir visai žmonijai, – iš visagalybės iliuzijos. Pakako mažos beformės gamtos dalelytės – viruso – kad atsimintume, jog esame mirtingi. Tačiau labai klystume, jei manytume, kad Dievas mums atsiuntė šią nelaimę. Dievas yra ne viruso, bet mūsų sąjungininkas. Viešpaties užmojai yra mūsų labui (plg. Jer 29, 11), tvirtina Biblija. Tasai, kuris verkė dėl Lozoriaus mirties, šiandien verkia dėl žmoniją ištikusios nelaimės. Dievas dalyvauja mūsų skausme, kad mes jį įveiktume, sakė tėvas Cantalamessa.
Argi Dievas Tėvas norėjo savo Sūnaus mirties? Ne. Jis tik leido žmogaus laisvei tekėti savo vaga. Tai galioja ir visai gamtai, visoms nelaimėms, žemės drebėjimams ir epidemijoms. Tą vidinę kūrinijai suteiktą laisvę kai kas vadina atsitiktinumu, o Biblija ją vadina Dievo išmintimi.
Popiežiaus namų pamokslininkas paminėjo ir kitą pozityvią dabartinės krizės pasekmę – padidėjusį žmonių solidarumą. Dar niekada žmonija nesijautė tokia vieninga, tokia taikinga, kaip šią skausmo valandą. Šventasis Tėvas mus paragino nepragaišinti šios progos, sakė tėvas Cantalamessa ir priminė pranašo Izaijo viziją: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4). Šiandien metas imtis darbo, kad pildytųsi ši pranašystė.
Dievo žodis mums taip pat sako, ko pirmiausiai turėtume imtis tokiais laikais, kaip dabartiniai. Turime šauktis Dievo pagalbos. Kai dykumoje žydų tautą persekiojo nuodingos gyvatės, Dievas liepė Mozei iškelti ant stulpo iš vario pagamintą gyvatę. Kiekvienas, kas į ją kėlė akis, nemirė nuo įkandimo. Šiame simbolyje atpažįstame Jėzaus kryžių. „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14–15). Ir mus šiandien kandžioja nematomos nuodingos gyvatės. Žiūrėkime į Iškeltąjį. Kas su tikėjimu į jį žiūri, nemirs per amžius. Mirtis jam bus žengimas į amžinybę.
Jėzus prisikėlė trečiąją dieną. Ir mes po šių dienų – tikime, kad jos ilgai netruks – kelsimės, galėsime išeiti iš namų, kuriuose dabar esame uždaryti. Tačiau negrįšime į ankstesnį gyvenimą, bet žengsime į naują gyvenimą – broliškesnį, žmoniškesnį, krikščioniškesnį, baigė homiliją popiežiaus namų pamokslininkas. (JM / VaticanNews)
