Popiežius Pranciškus davė interviu britų rašytojui ir žurnalistui Austinui Ivereigh. Pokalbį paskelbė britų savaitraštis „The Tablet“, JAV žurnalas „Commonweal”; vertimus į italų ir ispanų kalbą – Romos jėzuitų žurnalas „La Civiltà Cattolica“ ir Madrido dienraštis „ABC“.
Pokalbis pradėtas nuo to, kaip pats popiežius gyvena ir vykdo Bažnyčios ganytojo pareigas šiuo ypatingu metu. „Daugiau meldžiuosi. Turiu daugiau melstis, galvoti apie žmones“, – sakė Pranciškus. Galvojimas apie tai, kas bus vėliau, ką turi daryti Bažnyčia, Romos vyskupas, padeda jam užmiršti egoizmą. „Turiu savo egoizmų“, – sakė popiežius, – „tačiau kiekvieną antradienį ateina nuodėmklausys ir bandau su savo egoizmais dorotis.“
„Mano didžiausias susirūpinimas – kaip būti arčiau žmonių, kaip palydėti Dievo tautą.“ Kaip vieną šito susirūpinimo išraiškos būdų Pranciškus paminėjo kiekvieną rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukojamas Mišias, tiesiogiai transliuojamas į pasaulį, kad žmonės galėtų jausti popiežiaus artumą.
Klausiamas apie valstybių ir tarptautinės bendruomenės reakciją į pandemijos sukeltą krizę, popiežius sakė, kad dauguma vyriausybių priėmė gerai apgalvotus sprendimus, siekdamos apginti žmones. Vis dėlto konstatuojame, kad daugiausiai dėmesio skiriama ekonominiams aspektams, kurie determinuoja mąstymo formą. Tačiau negalima užmiršti, kad ši krizė slegia visus, turtingus ir vargšus. Popiežius norėtų, kad dabartiniai sunkumai pabudintų pasaulio vadovus iš veidmainystės. Juk tai tikra veidmainystė, kai kalbama apie bado pasaulyje problemos sprendimą, o tuo pat metu gaminami ir parduodami ginklai. Šiandien metas liautis veidmainiavaus ir atsiversti. Šiandien taip pat metas rimčiau pamąstyti apie mūsų visų bendrą atsakomybę už aplinką. Popiežius pacitavo ispanų priežodį, kad Dievas visada dovanoja kaltes, žmonės – kartais, o gamta – niekados.
Toliau buvo kalbama apie Bažnyčią, kuri turėtų būti mažiau institucinė, kuriai reikia daugiau misionieriško kūrybingumo. Bažnyčia yra institucija, sakė popiežius. Tačiau jos institucinis pagrindas yra ne jos susikurtos struktūros, bet Šventoji Dvasia. Ji Bažnyčios nariams suteikia įvairias charizmas, tačiau Šventosios Dvasios kuriama įvairovė – tai ne chaosas, bet harmonija, ne anarchija, bet tikra laisvė.
Popiežius pasakojo, kad šiomis dienomis jis sulaukė vieno italo vyskupo skambučio. Vyskupas papasakojo, kad jis norėjo duoti bendrą išrišimą ligoninėje gulintiems koronavirusu užsikrėtusiems žmonėms, kurie negali atlikti išpažinties, o jų gyvybei galimai gresia pavojus, tačiau jį sustabdė kanonų teisės specialistas, aiškindamas, kad sakramentiniam išrišimui duoti būtinas tiesioginis kontaktas, kad negalima jo suteikti per atstumą. „Ką man daryti?“, – klausė vyskupas. O kai popiežius jam paprasčiausiai pasiūlė atlikti savo kunigišką pareigą, vyskupas atsakė: „Ačiū, supratau“. Ir jis jau drąsiai teikė žmonėms Dievo malonės paguodą, kurios kitaip jie nebūtų galėję gauti.
„Kitaip tariant, ypač dabartinės krizės metu, matome, kas iš tiesų yra Bažnyčia. Bažnyčia – tai Dvasios laisvė, o ne uždara institucija“, – sakė Pranciškus. „Žinoma, tai nereiškia, kad kanonų teisė nereikalinga. Ji reikalinga ir naudinga, turime jos laikytis. Tačiau paskutinis kanonas sako, kad visos teisės prasmė ir tikslas yra sielų išganymas. O tai ir yra atviros durys, pro kurias galime išeiti nešdami žmonėms Dievo paguodą sunkiais laikais.“ (JM / VaticanNews)
