Daugumos mentalitete, kuris yra paženklintas tam, kas neregima, mažai vietos paliekančio racionalizmo, malda dažnai nebelaikoma konkrečia pagalba. Ir vis tik ji svarbi. Kodėl? Apie tai kalbama Kamerino klarisių kontempliatyviosios vienuolės interviu, paskelbtame Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ interneto svetainėje.
Malda pačia savo prigimtimi priklauso troškimo sferai ir, kaip kiekvienas troškimas, siekia to, ko mums trūksta. Dėl to ji gimsta skurdo, trapumo, ribinėse situacijose, kai esame nesaugūs, neužtikrinti, priklausomi nuo kitų. Kai svyruojame, jaučiamės pakibę tuštumoje, tamsoje, gyvenimas slegia, kai bijome, esame pasimetę, nes viskas aplink nebesuprantama.
Tada prasiveržia gilus gyvenimo, šviesos, prasmės troškimas. Tačiau ne bet kokios prasmės, ne bet kokio gyvenimo, ne bet kokios šviesos: visa tai jau turime, tačiau to nepakanka. Mes siekiame ir trokštame Kažko (iš didžiosios raidės), kas nėra toks ribotas, kaip mes ir visa mus supanti tikrovė. Kad tas Kažkas mus išlaisvintų iš mūsų egzistencinio nesaugumo ir negalėjimo suprasti, iš tokį didelį nerimą keliančių ribų.
Būdami sudėtingoje ir prieštaringoje situacijoje, priimdami jos dramatiškumą, maldoje galime atrasti Viešpatį, kuris mus lydi tamsiame slėnyje, nes yra Gerasis Ganytojas. Todėl malda yra užtikrintos vilties versmė. Ji remiasi pasitikėjimu, jog paskutinį žodį viskame, ką patiriame, ištaria Dievo Tėvo gerumas, tvirtas ir stabilus tarsi uola. Tik tai gali suteikti turinį ir veiksmingumą tam, kas savo prigimtimi, kaip sakėme, pasižymi kažko stoka.
Galbūt reikia išmokti prašyti ne mažų malonių, o didžiosios Malonės, kad per dabartinius išbandymus eitume su viltimi širdyje. Todėl meldžiame ne kad Viešpats „nustotų mus baudęs šia rykšte“, tarsi koronavirusas būtų Dievo bausmė, skausmu ir siaubu keršijant už mūsų neištikimybę ir palenkiant savo valiai.
Ne, kreipiamės į Viešpatį, kad apšviestų mokslininkus ir šie greičiau atrastų vaistą, kad valdantieji darytų gerus ir teisingus sprendimus, kad medicinos sektoriaus darbuotojams pakaktų jėgų, kad sutvirtintų ligonius, paguostų verkiančius artimųjų, kad visų širdys būtų pajėgios dalytis skausmu ir neužsidarytų savyje. (RK / Vatican News)
