„Aš buvau visiškas ateistas... Įėjęs 17 val. 10 min. į Lotynų kvartalo koplyčią ieškojau draugo, išėjau 17 val. 15 min. su kitu, ne šios žemės Draugu. Aš pakliuvau į pasalą, tarsi malonės pasalą, ir išėjau būdamas tikintis katalikas...“
Šitaip kalba Andrė Froissard, komunistų partijos deputato sūnus, apie savo susitikimą su Viešpačiu. Tačiau po pašaukimo tik prasideda ilgas nuotykis su Dievu. Ne taip lengvai ir greitai pasiekiama Taboro viršūnė, ir pats Taboras tėra etapas kelyje Dievo link. Per šią Gavėnią pabandykime susipažinti su kelio etapais, atsižvelgdami į Dievo Tautos bei apaštalų patirtį.
I-asis etapas: Dievo iniciatyva. Dvievas kviečia „Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai...“
Pavyzdžiui, Jis visiškai netikėtai pašaukia Abraomą, pagyvenusį bevaikį prekybininką, tapti klajokliu ir daugybės tautų tėvu.
Taip pat išrinktoji tauta: kodėl būtent ši kietasprandė tauta pašaukta?
Ir apaštalai: jie kviečiami eiti su Jėzumi, nežinodami kur ir kodėl,
Ir mes, tikintieji: Dievas mus pašaukė tikėti. Kodėl esame su juo, norime su juo bendrauti, dalyvauti jo aukoje, kai tiek daug žmonių, net katalikų, dar neišgirdo jo kvietimo gyventi tikėjimu? Kaip Abraomas, kaip Petras, Jokūbas ir Jonas esame Taboro išrinktieji, be aiškinimo ir be nuopuolio.
II-asis etapas: Reikalingas atsiskyrimas. „Išeik iš savo krašto...“ įsivaizduokit, ką tai reiškė Abraomui... palikti visą saugų gyvenimo būdą, aplinką, ir dar nežinia kur eiti...
Taip pat Izraelio tautai reikėjo palikti Egiptą, tai reiškia, žinoma, vergystę, bet irgi „žuvis, agurkus, porus, svogūnus ir česnakus“ (Sk 11, 5).
Ir apaštalai turėjo palikti slėnį bei savo grupę, lipti į kalną.
Mes taip pat negalime neišgyventi savotiško „išėjimo“. Dievas reikalauja atsiskyrimų: „Palik savo įpročius, savo pasaulėžiūrą, palik savo nuodėmes, leisk man patraukti tave į kalną“. Kaip kažkas pasakė: „Aš turiu palikti savo nuodėmes, nes jos manęs nepaliks pirmos“.
III-iasis etapas: Nuostabus susitikimas. Jis atsimainė jų akyse. Ekstazės, susižavėjimo ir garbinimo etapas.
Tai išgyveno Abraomas. Atpildas už jo tikėjimą buvo nuostabus trijų angelų, iš tiesų paties Dievo, apsilankymas su džiugia naujiena: tu sulauksi sūnaus!
Izraelio tauta išgyveno nepaprastą Dievo apsireiškimą ir dialogą su juo ant Sinajaus kalno.
Petras, Jokūbas ir Jonas matė tai, ko niekas kitas nematė – Jėzaus dievystę, ir išgirdo paties Tėvo balsą, buvo apglėbti Dvasia, kuri apdengė juos kaip debesis. Jie galėjo įžvelgti paslaptį to, su kuriuo kasdien bendravo, jie išgyveno nuostabiausią bendrystę su Dievu akimirką.
Gal ir mes jau kada nors išgyvenome Taborą? Gal jau Dievas mus palietė, leido mums pajusti jo artumą, mėgautis jo švelnumu, patirti jo meilingą veikimą mūsų gyvenime? Gal tai buvo seniai, gal dabar atrodo kaip sapnas, gal bijome per tą asmeninį susitikti su Dievu, tikėti, gal manome, kad tai ne mums... „Aš eilinis katalikas“, – sakome. Bet kiekvienas katalikas, kiekvienas tikintis žmogus yra Dievo kviečiamas į artimą bendrystę su juo, kaip vaikas su Tėvu, kaip brolis su Broliu. Ar įsileisime į tokį gyvą ryšį su Dievu?
IV-asis etapas: Gundymas įsikurti. „Pastatykime palapines“.
Netgi Abraomas nespėjo įsikurti pažadėtoje žemėje, užėjus badaui, jis net nebaigęs „krauti lagaminų“ turėjo iškeliauti į Egiptą.
Dykumoje izraeliečiai diena iš dienos reikalavo ženklų ir maisto, žodžiu – saugumo.
Trys apaštalai norėjo pabūti ten, kur taip gražu ir miela. „Pastatykime palapines...“
Ir mes visada norime pratęsti tuos momentus, kai gyvenimas ir tikėjimas pasidaro lengvesni. Norėtume, kad kiekvienos Mišios būtų tokios gražios kaip per Pirmąją Komuniją, norėtume, kad santuokinis gyvenimas būtų medaus mėnesio pratęsimas, o meilūs vaikai neužaugtų sunkiais paaugliais...
V-asis etapas: Sugrįžimas į pilką kasdienybę su Dievu. Reikia nusileisti į slėnį.
braomui reikia ilgai laukti vienatinio sūnaus ir dar sutikti jį paaukoti. Izraeliečiai išbuvo 40 metų dykumoje ir tikriausiai galvojo, kodėl gi Dievas pagaliau neįveda į tą žemę, kur teka pienas ir medus?
O apaštalai tuoj lips į kitą – Alyvų kalną, kur jie išvys ne šlovingąjį Viešpatį, o skausmo prislėgtą vyrą, su kuriuo taip sunku išbūti ir valandėlę.
Ir mes turime kasdien būti ištikimai nemaromam Dievui, atsiduoti maldai, kai atrodo, kad jo nėra, skirti jam laiko, kai mūsų gyvenimas ir taip kupinas kitų neatidėliotinų reikalų. Madonna per televiziją sakė, kad ji kasdien savo kūno priežiūrai skiria dvi valandas. Ar skirtume penkiolika minučių savo sielai prižiūrėti? Anot šv. Izaoko Siriečio: „Niekas nepakilo į dangų patogiai“.
Tai – ištikimybės laikas. „Reikia tamsoje būti ištikimam tam, ką pamatėme šviesoje“ (L. Evely). Tegul ši Gavėnia mums leidžia lipti į Taborą su Jėzumi, patirti jo artumą, taip pat kasdien gyventi su juo meilės ištikimybėje.
plg. Deni SONET
Parengė kun. Paulius JARAMINAS
